Giedra Radvilavičiūtė "Tekstų persekiojimas"

2020 m. liepos 16 d., ketvirtadienis




"Tik rožinis pasaulis man atrodo rožinis..."

Labai seniai, besiruošiant lietuvių kalbos egzaminui, teko nagrinėti eseistikos padėtį Lietuvoje. Ir iki šiol man labai įstrigo S. Parulskio pasakyti žodžiai: "eseistiką rašo tie, kurie nemoka rašyti, tiems, kurie nemoka skaityti". Ilgą laiką esė žanras tikrai nebuvo vertinamas kaip rimta literatūra. Taip, tai narciziškas, neįpareigojantis žanras, bet tuo pačiu ir tikra rašytojo laisvė bei skaitytojo kvietimas dialogui.

Aš šį žanrą pamilau visai atsitiktinai, perskaičius G. Radvilavičiūtės "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" (ši knyga autorei pelnė ES literatūros premiją). Jos talentu dar kartą įsitikinau perskaičius ir "Tekstų persekiojimas". Nes šitaip sugebėti valdyti žodį, šitaip išjausti, pastebėti ir girdėti reikia tikrai didžiulio talento.
Man jos tekstai kaip mankšta smegenims, žinios ir analizė. Puikus humoro jausmas ir pamatuota kritika. Principai ir moralė. Nors tikrai ne visoms mintims pritariau, kai kurios esė jau praradusios laiko aktualumą (visuomenėje seniai pamiršti įvykiai), nebūčiau lietųsi ir politikos temos. Bet tiesiog žavėjausi skaitydama esė apie rašytojus: Alice Munro slogutį, Kęstučio Navako ekspresą ar Romainą Gary.

Gaila, kad autorė jau kelis metus nieko neberašo. Pasigendu aš jos balso dabartiniame kontekste, ironijos peraugančios į sarkazmą ir tos lengvos plunksnos. Paskaitykit, nesibodėkit eseistikos, ji sugeba įtraukti. 

Trent Dalton "Berniukas nuryja visatą"

2020 m. birželio 25 d., ketvirtadienis




”Gal mes visi kur kas geriau susikalbėtume, jei dažniau prikąstume liežuvį?”

   Sakau atvirai: pradžia kiek ištempta, pabaiga per saldi, bet tas 400 puslapių vidurys - aukso grynuolis. Žinau, kad ne viena strigau pradžioje, net rašiau skaičiusiems knygą: tai kada Tau buvo tas lūžis, kada prasidėjo tas įdomumas?  Bet būkit geri, nemeskit, sulaukit TO puslapio ir nepastebėsit, kaip prarysite ne tik knygą, bet ir visatą.
  Nesistebiu, kodėl ši knyga gavo visus Australijos literatūros apdovanojimus ir pretenduoja tapti klasika. Labai ryškūs veikėjų portretai, stiprūs dialogai, ironija persmelkta kalba. Tobulas gėrio ir blogio šokis.
  Nepagražinta Australijos priemiesčių realybė, autoriaus gyvenimu paremta istorija apie brolybę, sudėtingus šeimos santykius, nuopuolius ir tikėjimą kitais. Užvertus paskutinį puslapį taip ir norisi paklausti savęs: tai kas yra tas geras žmogus?
   Skaitant aš nesižymiu gražių citatų, nei aš jas prisimenu vėliau, nei kur naudoju. Bet ši knyga kitokia, kelias citatas net išmokau mintinai ir iki šiol klausausi veikėjų mėgstamos muzikos (būtinai paklausykit The Rolling Stones "Ruby tuesday"). Knyga keliauja tarp metų geriausių, o Ilajus tampa mano vienu mėgstamiausiu knygos veikėju.

Lars Mytting "Seserų varpai"

2020 m. birželio 12 d., penktadienis





   Atšiaurus Norvegijos kaimelis, 20 metų atsiliekantis nuo gretimo kaimo, stingdantis šaltis ir lėtas gyvenimas padalintas į pusmečius. Žiemą temperatūra nukrenta žemiau 40, bet užšalus ežerui, galėjai aplankyti kitus, susitarti dėl santuokos, parduoti paraką. Vasarą visur pelkės ir purvas, tačiau didesnė tikimybė išgyventi žvejojant ar bent jau mirtinai nesušalti per pamaldas bažyčioje.
   Laikas, kai dėl kelių nebūvimo, nežinojai, koks gyvenimas vyksta už fjordo. Laikas, kai pagonybę keitė krikščionybė. Tačiau ne visiems Gudbrandsdaleno slėnio gyventojams, pripratusiems prie savo tradicijų, prietarų ir taisyklių, naujovės buvo priimtinos.
   Butangeno bažnyčia ir legenda apie seserų varpus iš tikrųjų egzistuoja. Ji taip sužavėjo knygos autorių, jog jis smulkiai viską išanalizavo, išnagrinėjo bažnyčios žemėlapius, įpynė Heknių šeimos istoriją ir  turime rezultatą - "Seserų varpai".
   Mano nuomone, ši knyga pas mus susilaukė per mažai dėmesio. Norėtųsi, kad ją atrastų kuo daugiau skaitytojų. Puikus istorinis romanas apie stiprią moterį ir naujo pasaulio siekimą. Kelionė po mistinę ir skurdžią Norvegiją. L. Mytting rašymo stilius toks įtaigus ir vaizdingas, jog nejunti, kaip keliauji kartu su knygos veikėjais ir kūną apima šaltis.
   Man teko lyginti knygą su originalu, tai turiu pagirti V. Gercmanienės vertimą. Kaip ir viršelio dailininkę - R. Ivaškevičiūtė. Tai vienas taikliausių knygos viršelių Lietuvoje. Roršacho testo principu sukurtas piešinys tobulai atspindi visą knygos esmę.
  Skaitykit, jeigu patinka skandinaviška, atšiauri literatūra. Jeigu patiko H. Wassmo tetralogija apie Diną. Tiesiog skaitykit, nes ši knyga to verta.

Kimberly Brubaker Bradley "Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą", "Karas, kurį galiausiai laimėjau"

2020 m. gegužės 22 d., penktadienis

   


   Karo tematika nėra mano mėgstamiausia tema knygose. Arba tai turi būti labai paveiki istorija, arba knyga paaugliams. Galbūt dėl to vaikiško naivumo, drąsos ir kitokio situacijos matymo, bet vaiko papasakota istorija visada emociškai paveiks labiau.
  Oficialiai K. Bradley knygos rekomenduojamos nuo 11 metų, bet jos tinka skaitymui tiek kartu su vaikais, tiek ir suaugusiems. Pati autorė knygą "Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą" laiko stipriausia savo knyga, kuri buvo įtraukta į Niuberio garbės sąrašą, o 2015 m. gavo geriausios vaikų knygos apdovanojimą. 
   Kokias temas paliečia ir ko mus moko autorės knygos? Mano nuomone, karas šioje situacijoje yra tik priemonė ir fonas, siekiant parodyti tėvų nemeilės ir smurto pasekmes. Jog kartais svetimi žmonės mums gali atstoti šeimą ir padėti išsilaižyti fizines bei emocines žaizdas. Išmokyti gerumo, dalinimosi džiaugsmo,  prasiskverbti pro spygliuotą vaiko odą ir sukurti jam saugumo jausmą. Vidinis vaiko karas vyksta tuomet, kai nepasitikėjimas savimi užkerta kelius kitų žmonių meilei, švelnumui ir atvirumui. 
  Aš net neabejoju, jog su laiku autorės knygos taps vaikiška klasika. Emociškai labai paveiki istorija, po kurios ne tik tampi geresniu, bet norisi tuo dalintis ir su kitais.

Marina Abramovič "eiti kiauriai sienas"

2020 m. gegužės 19 d., antradienis




   Rėkti iki balso netekimo? Pjaustyti save, stovėti visiškai nuogai prieš publiką? Nečiaudint išsėdėti prieš žiūrovą 13 valandų? Kam visa tai? Keistuole vadinta M. Abramovič savo karjerą apibūdina kaip pragarą ir didelę kovą, siekiant įrodyti, kad performanso žanras būtų pripažintas kaip ir kitos meno rūšys. 
  Balkaniška asmeninio gyvenimo ir kūrybos sintezė. Radikaliai atvira, apnuoginanti sielą ir iššaukianti skaitytojų emocijas knyga. Autorė savo memuaruose atskleidžia ne tik sudėtingus santykius su tėvais (jos ir mamos linija man buvo viena stipriausių knygoje ir norėjosi, kuo daugiau), bet ir parodo tikrąjį nepatogų meną. Meną, reikalaujantį fizinės ir dvasinės ištvermės, verčiantį jaustis nejaukiai bei peržengti savo skausmo slenkstį.
   Jeigu anksčiau aš nesidomėjau perfomanso žanru, tai po knygos supratau, kad jie tarsi socialiniai eksperimentai, kuriuos galima nagrinėti ne tik per žmogaus galimybių, bet ir psichologinę prizmę. 
   Kai aš skaičiau šią knygą, sulaukiau kitų skaitytojų žinučių: pavydžiu, kad ją skaitai. Tai dabar aš pavydžiu tiems, kurie dar tik skaitys, nes man užvertus paskutinį puslapį, norėjosi pradėti skaityti iš naujo. Neabejotinai viena stipriausių ir geriausių mano gyvenime skaitytų knygų.
   Beje,  leidykla "Penguin Books" (išleidusi šią knygą į pasaulį) teigia, kad Lietuva yra viena daugiausiai knygą perkančių šalių. Kas juos labai nustebino, o mane dar labiau džiugina.
 
CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan