Trent Dalton "Berniukas nuryja visatą"

2020 m. birželio 25 d., ketvirtadienis




”Gal mes visi kur kas geriau susikalbėtume, jei dažniau prikąstume liežuvį?”

   Sakau atvirai: pradžia kiek ištempta, pabaiga per saldi, bet tas 400 puslapių vidurys - aukso grynuolis. Žinau, kad ne viena strigau pradžioje, net rašiau skaičiusiems knygą: tai kada Tau buvo tas lūžis, kada prasidėjo tas įdomumas?  Bet būkit geri, nemeskit, sulaukit TO puslapio ir nepastebėsit, kaip prarysite ne tik knygą, bet ir visatą.
  Nesistebiu, kodėl ši knyga gavo visus Australijos literatūros apdovanojimus ir pretenduoja tapti klasika. Labai ryškūs veikėjų portretai, stiprūs dialogai, ironija persmelkta kalba. Tobulas gėrio ir blogio šokis.
  Nepagražinta Australijos priemiesčių realybė, autoriaus gyvenimu paremta istorija apie brolybę, sudėtingus šeimos santykius, nuopuolius ir tikėjimą kitais. Užvertus paskutinį puslapį taip ir norisi paklausti savęs: tai kas yra tas geras žmogus?
   Skaitant aš nesižymiu gražių citatų, nei aš jas prisimenu vėliau, nei kur naudoju. Bet ši knyga kitokia, kelias citatas net išmokau mintinai ir iki šiol klausausi veikėjų mėgstamos muzikos (būtinai paklausykit The Rolling Stones "Ruby tuesday"). Knyga keliauja tarp metų geriausių, o Ilajus tampa mano vienu mėgstamiausiu knygos veikėju.

Lars Mytting "Seserų varpai"

2020 m. birželio 12 d., penktadienis





   Atšiaurus Norvegijos kaimelis, 20 metų atsiliekantis nuo gretimo kaimo, stingdantis šaltis ir lėtas gyvenimas padalintas į pusmečius. Žiemą temperatūra nukrenta žemiau 40, bet užšalus ežerui, galėjai aplankyti kitus, susitarti dėl santuokos, parduoti paraką. Vasarą visur pelkės ir purvas, tačiau didesnė tikimybė išgyventi žvejojant ar bent jau mirtinai nesušalti per pamaldas bažyčioje.
   Laikas, kai dėl kelių nebūvimo, nežinojai, koks gyvenimas vyksta už fjordo. Laikas, kai pagonybę keitė krikščionybė. Tačiau ne visiems Gudbrandsdaleno slėnio gyventojams, pripratusiems prie savo tradicijų, prietarų ir taisyklių, naujovės buvo priimtinos.
   Butangeno bažnyčia ir legenda apie seserų varpus iš tikrųjų egzistuoja. Ji taip sužavėjo knygos autorių, jog jis smulkiai viską išanalizavo, išnagrinėjo bažnyčios žemėlapius, įpynė Heknių šeimos istoriją ir  turime rezultatą - "Seserų varpai".
   Mano nuomone, ši knyga pas mus susilaukė per mažai dėmesio. Norėtųsi, kad ją atrastų kuo daugiau skaitytojų. Puikus istorinis romanas apie stiprią moterį ir naujo pasaulio siekimą. Kelionė po mistinę ir skurdžią Norvegiją. L. Mytting rašymo stilius toks įtaigus ir vaizdingas, jog nejunti, kaip keliauji kartu su knygos veikėjais ir kūną apima šaltis.
   Man teko lyginti knygą su originalu, tai turiu pagirti V. Gercmanienės vertimą. Kaip ir viršelio dailininkę - R. Ivaškevičiūtė. Tai vienas taikliausių knygos viršelių Lietuvoje. Roršacho testo principu sukurtas piešinys tobulai atspindi visą knygos esmę.
  Skaitykit, jeigu patinka skandinaviška, atšiauri literatūra. Jeigu patiko H. Wassmo tetralogija apie Diną. Tiesiog skaitykit, nes ši knyga to verta.

Kimberly Brubaker Bradley "Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą", "Karas, kurį galiausiai laimėjau"

2020 m. gegužės 22 d., penktadienis

   


   Karo tematika nėra mano mėgstamiausia tema knygose. Arba tai turi būti labai paveiki istorija, arba knyga paaugliams. Galbūt dėl to vaikiško naivumo, drąsos ir kitokio situacijos matymo, bet vaiko papasakota istorija visada emociškai paveiks labiau.
  Oficialiai K. Bradley knygos rekomenduojamos nuo 11 metų, bet jos tinka skaitymui tiek kartu su vaikais, tiek ir suaugusiems. Pati autorė knygą "Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą" laiko stipriausia savo knyga, kuri buvo įtraukta į Niuberio garbės sąrašą, o 2015 m. gavo geriausios vaikų knygos apdovanojimą. 
   Kokias temas paliečia ir ko mus moko autorės knygos? Mano nuomone, karas šioje situacijoje yra tik priemonė ir fonas, siekiant parodyti tėvų nemeilės ir smurto pasekmes. Jog kartais svetimi žmonės mums gali atstoti šeimą ir padėti išsilaižyti fizines bei emocines žaizdas. Išmokyti gerumo, dalinimosi džiaugsmo,  prasiskverbti pro spygliuotą vaiko odą ir sukurti jam saugumo jausmą. Vidinis vaiko karas vyksta tuomet, kai nepasitikėjimas savimi užkerta kelius kitų žmonių meilei, švelnumui ir atvirumui. 
  Aš net neabejoju, jog su laiku autorės knygos taps vaikiška klasika. Emociškai labai paveiki istorija, po kurios ne tik tampi geresniu, bet norisi tuo dalintis ir su kitais.

Marina Abramovič "eiti kiauriai sienas"

2020 m. gegužės 19 d., antradienis




   Rėkti iki balso netekimo? Pjaustyti save, stovėti visiškai nuogai prieš publiką? Nečiaudint išsėdėti prieš žiūrovą 13 valandų? Kam visa tai? Keistuole vadinta M. Abramovič savo karjerą apibūdina kaip pragarą ir didelę kovą, siekiant įrodyti, kad performanso žanras būtų pripažintas kaip ir kitos meno rūšys. 
  Balkaniška asmeninio gyvenimo ir kūrybos sintezė. Radikaliai atvira, apnuoginanti sielą ir iššaukianti skaitytojų emocijas knyga. Autorė savo memuaruose atskleidžia ne tik sudėtingus santykius su tėvais (jos ir mamos linija man buvo viena stipriausių knygoje ir norėjosi, kuo daugiau), bet ir parodo tikrąjį nepatogų meną. Meną, reikalaujantį fizinės ir dvasinės ištvermės, verčiantį jaustis nejaukiai bei peržengti savo skausmo slenkstį.
   Jeigu anksčiau aš nesidomėjau perfomanso žanru, tai po knygos supratau, kad jie tarsi socialiniai eksperimentai, kuriuos galima nagrinėti ne tik per žmogaus galimybių, bet ir psichologinę prizmę. 
   Kai aš skaičiau šią knygą, sulaukiau kitų skaitytojų žinučių: pavydžiu, kad ją skaitai. Tai dabar aš pavydžiu tiems, kurie dar tik skaitys, nes man užvertus paskutinį puslapį, norėjosi pradėti skaityti iš naujo. Neabejotinai viena stipriausių ir geriausių mano gyvenime skaitytų knygų.
   Beje,  leidykla "Penguin Books" (išleidusi šią knygą į pasaulį) teigia, kad Lietuva yra viena daugiausiai knygą perkančių šalių. Kas juos labai nustebino, o mane dar labiau džiugina.
 

Christy Lefteri "Bitinininkas iš Alepo"

2020 m. balandžio 18 d., šeštadienis



"Niekada, niekada, niekada nepraraskite .... vilties"

   Per paskutines Kūčias, su kolega, užsukome į degalinę kavos. Dar turėjome kelias laisvas minutes iki darbo pabaigos.  Kalbėjomės apie šventes, jis paklausė, kur mano šeima. Kai tą patį klausimą uždaviau jam, jis atsakė: aš daugiau niekada gyvenime negalėsiu grįžti į savo šalį, aplankyti savo šeimos. Ir tada išgirdau jo bėgimo istoriją. Apie ėjimą dykumą, plaukimą valtimi. Apie 2500 sumokėtų dolerių nepažįstamam žmogui, kuris turėjo nelegaliai pravežti per sieną. Apie baimę būti pagautam, mirti ir prisidavimą policijai pasiekus tikslą.
  Šios knygos autorė savanoriavo pabėgėlių centre, Atėnuose. Kasdien bendravo su žmonėmis, klausėsi jų baisių istorijų, šeimų tragedijų. Ji nesugebėjo to pamiršti, tad viskas nugulė į "Bitininkas iš Alepo". Nors Nurio ir Afros personažai yra išgalvoti, bet jų istorija kaip dėlionė, atspindinti daugelio pabėgėlių patirtį.
   Žinot, skaitant mane apėmė dvejopi jausmai. Knygos tema yra baisi ir liūdna. Bet man visą laiką norėjosi sakyti: kokia graži istorija. Gal dėl to, kad ji pasakojama ne per karo žiaurumą ir krentančias bombas? O per emocijas ir baimę. Kokius širdies randus palieka karas ir potrauminį streso sindromą. Kai kūnas kiekvieną garsą, judesį suvokia kaip tykantį pavojų, tarsi mirtis lauktų šalia.  Kuomet vietoj paukščių plasnojimo matai karo lėktuvus. 
  Skaudžiai graži istorija. Apie netektį, meilę ir viltį, kurios nevalia prarasti. Mano kolegai reikia palaukti dar du metus, kol gaus kitą pasą. Ne, tada dar jis negalės parskristi į savo šalį, net į kaimynines negalės. Bet turės galimybę sutikti artimuosius kažkur Europoje. Niekada, niekada, niekada nepraraskite vilties.


CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan