Delia Owens "Ten, kur gieda vėžiai"

2020 m. balandžio 7 d., antradienis





"Ar mes nepanorome įsileisti panelės Klark dėl to, kad ji buvo kitokia, ar ji tapo kitokia dėl to, kad nepanorome jos įsileisti?"

    Kuomet knyga tampa perkamiausia pasaulyje,  leidykla tiražą kartoja 40-ąjį kartą, net audio versijų parduota daugiau nei 1 mln., tai neslėpsiu - buvo kiek neramu ją skaityti. Ar pateisins lūkesčius? Ar ši leidybos sensacija verta visų pagyrų?
   Kai Kają, pelkių dukrą, palieka patys artimiausi šeimos nariai, jos globėja tampa motina gamta. Pelkių ir raistų apsuptyje, girdint snieginių žąsų gagenimą, tįsant po sabalpalme tu gali verkti, gali sielotis, gali ir rasti pragyvenimo šaltinį bei vidinę ramybę. Gamtoje Tu gali viską.
   Nepamenu, kada skaičiau tokią vaizdingą ir poetišką knygą. Ir kalbu ne tik apie aprašomus vaizdus ar vietoves. Kiekvienas sakinys kaip poezija, lyg lengvas skaitytojo supimas valtyje. Ši knyga -  tikra odė gamtai.
  Tai nėra vien tik (ne)graži meilės istorija su detektyvo prieskoniu. Tai pasakojimas apie neviltį, vienišumą, socialinę atskirtį, ryžtą bei stiprybę. Ar visuomenė gali sugriauti žmogaus gyvenimą, nes nesugebėjo priimti jo kitoniškumo?
  Atskira padėka turėtų būti vertėjai Anitai Kapočiūtei. Tikiu, kad reikėjo daug pastangų šitaip pavaizdžiai perteikti autorės sukurtą pasaulį. Aš ėjau net tikrinti kitas verstas jos knygas ir nuo šiol, šios vertėjos pavardė knygoje, man bus kokybės ženklas.
  Atsakant į klausimą, ar verta knyga visų pagyrų? Pačiai istorijai skyriau ketvertą, bet jos spalvingumas ir poetiškumas  "ištempia" iki stipraus penketo. Griebkit ir skaitykit. Skaitykit ir keliaukit pelkių dukros pėdomis.
 

Griet Op De Beeck "Aukščiau nei devintam danguj"

2020 m. balandžio 6 d., pirmadienis




   Kai perskaitau knygą, visada bandau sugalvoti vieną žodį ar sakinį, kuris ją apibūdintų. Dar skaitant supratau, jog šios žodis bus - gyvenimiška. Toks jausmas, lyg pro rakto skylutę stebėčiau svetimos šeimos gyvenimą. Lyg nematoma stovėčiau svetainėje ir klausyčiausi jų pokalbių, pamąstymų, barnių.
  Šią istoriją pasakoja penki skirtingi žmonės, kurie susieti daugiau, nei patys mano. Kažkokio ypatingo veiksmo kaip ir nevyksta. Paliečiama alkoholizmo, kaltės, neištikimybės tematika.  Apie tai, kaip svarbu šeimoje suprasti, nesmerkti bei įsiklausyti (sakiau, kad gyvenimiška knyga).
   Skaitant knygas, aš esu labai priekabi sekso scenoms. Mano nuomone, parašyti gerą erotinę sceną yra didelis autoriaus meistriškumas. Šioje knygoje buvo vulgaru, juokinga ir jausmas, lyg lįsčiau į kito miegamąjį (man rodos ne svetainėje nematoma stovėjau). Lygiai taip pat, nenoriu knygose skaityti apie hemorojaus rezultato spalvą tualete. Kam? Bet negaliu pykti, toks gyvenimas gi. 
  Jeigu ką ir prisiminsiu apie šią knygą po ilgo laiko, tai - pabaigą. Netikėta, nustebinusi ir stipriausia knygos vieta. Nedaug joje pozityvumo, bet apmąstymų pakankamai. 
 











Chris Carter "Krucifiksas", "Egzekutorius"

2020 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis



   Labai seniai man teko skaityti K. Slaughter trilerį "Aklumas". Knygoje buvo viena tokia šlykšti smurto scena, kad net ir dabar žiaukčioju ją prisiminus. Kas dedasi tų autorių galvose? 
   Po jos buvo daug kitų detektyvų, vieni intrigavo labiau, kiti sudomino mažiau, bet bent jau nebestebino nusikaltimo scenomis. Iki tol, kol neperskaičiau "Krucifiksas". Mano vaizduotė laki ir užteko perskaityti iki pirmos nusikaltimo scenos, kad vėl žiaukčiojau. Rimtai, Carter'i, kas su tavim negerai? Iš kur toks žiaurumas? 
   Psichologiją bei nusikalstamą elgesį studijavęs autorius, sukūrė dar vieną dėmesio vertą personažą - detektyvą Hanterį. Neturintis šeimos, šiek tiek išgeriantis, savom psichologinėm  problemom ir meistriškai tiriantis bylas. Kaip ir viskas girdėta, skaityta, bet patikėkit, įtampos ir veiksmo nors vežimu vežk. Paimi į rankas ir žinai, kad ryt į darbą eisi nemiegojusi.
   Kai labai patinka pirma autoriaus knyga, tai to paties ir net daugiau tikiesi iš antros. Mano nuomone, "Egzekutorius" ne ką prastesnė. Vietomis buvo jausmas, kad istorija praranda tą įtampą, bet paskutiniai knygos puslapiai - daužymas šlapiu skuduru per veidą. 
 Aš pernai atradau du gerus detektyvų/trilerių rašytojus - S. Anhnem ir C. Carter. Abiejų knygas skaitysiu tiek, kiek bus verčiama. Nes atradau tai, kas man tiko, kai norisi poilsio knygos (ot poilsis skaityti, kaip kitus žudo) ar skaitymo blokui pralaužti. Tai jeigu nesat jautrūs vaizdžioms smurto scenoms, rekomenduoju susipažinti su šiuo autoriumi. Beje, vakar pasirodė ir trečioji dalis - "Šešėliai naktyje".

Sayaka Murata "Kombinio moteris"

2020 m. kovo 26 d., ketvirtadienis



"Ką gi padaryti, kad būtum normali? Kiek laiko dar teks kentėti?"

   O kas yra normalu? Visuomenės primesti standartai, kitų lūkesčiai ir viltys? Kas yra svarbiau: prisitaikymas ar asmeninė laimė?
   Keiko ir kombinį (maisto krautuvėlę) sieja keistas, pilnatvės ir prasmės pilnas ryšys. Per šią "meilės" istoriją atskleidžiama daug visuomenės ydų ir požiūris į "paraščių" žmones. Net jeigu Jūs jaučiatės laimingi, atradę save, einantys teisingu keliu ir sąžiningi sau. Vis tiek atsirast tų, baksnojančių pirštais, kad kažkas su tavim negerai, tavo požiūris ne toks ir ne taip reikia šypsotis. 
   Kodėl kitoniškumas turi mus skirti, o ne jungti? Net artimiausiame šeimos rate. Citatą, kurią parašiau apžvalgos pradžioje, pasakė Keiko sesuo. Ir man tai skaudžiausia knygos vieta. 
   Kai kurie šią knygą lygina su "Eleonorai Olifant viskas bus gerai". Man Olifant nepatiko, bet Keiko -  mano sielos žmogus. Vietomis atrodė, jog skaitau apie save.
   Knyga man patiko nuo viršelio dizaino iki siunčiamos žinutės skaitytojui. Taip pat džiaugiuosi, jog versta iš originalo (japonų kalbos) ir jeigu norite dviejų prasmingų valandų, tai paimkit į rankas šią knygą.

Robert James Waller "Madisono apygardos tiltai"

2020 m. kovo 24 d., antradienis




   Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad knyga visuomet yra geresnė nei jos ekranizacija. Du kartai! Per visą mano skaitymo patirtį, tik du kartus filmas man pasirodė žymiai įtaigesnis: P. Highsmith "Talentingasis misteris Riplis" bei Ch. Priest "Prestižas". Šiandien į šį sąrašą įtraukiu ir "Madisono apygardos tiltai".
   Taip, knyga nėra prasta. Jautri, romantiška, su savo buitimi ir problematika. Apie užslėptas svajones ir atsakomybę sau bei šeimai. Net nepajunti, kaip pradedi pateisinti pagrindinės veikėjos poelgius, patarinėti jai, galvoti, kaip pasielgtum pati.
  Bet filmas knygą pranoko visa galva. Išmesti nereikalingi dialogai, perteklinės scenos. Palikta tik tai, kas geriausia ir jausmingiausia. Žinoma, Meryl Streep ir Clint Eastwood duetas buvo kaip vyšnaitė ant torto. Ir jeigu perskaičiusi knygą pagalvojau: gal ir nieko visai. Tai po filmo nubraukiau ašarą.
  O kaip Jums? Ar yra filmų, kurie buvo geresni nei knygos?

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan