Stefan Ahnhem "Beveidės aukos" ir "9 kapas"

2020 m. sausio 17 d., penktadienis




"Taip, išties sunku suvokti, iš kur tiek blogio"

   Žinot, kaip aš suprantu, kad knyga man labai patinka? Kai ieškau bet kokios laisvos minutės ją paskaityti, kai nesulaukiu, kada grįšiu iš darbo, kai norisi neštis į vonią ar aukoti miego valandas. Mano darbe nėra galimybių skaityti knygas, bet "Beveidės aukos" pernai buvo pirma ir vienintelė knyga, kurią nešiausi ir skaičiau darbe.
   Mano nauja meilė - švedų detektyvas Fabianas Riskas, kuris grįžta į savo gimtąjį miestelį aiškintis kraupios žmogžudystės. O kas skaito skandinavų detektyvus, žino, jog tiriant tokį nusikaltimą laukia daug intrigų, pavojų, užgniaužto kvapo bei įtampos. 
   Man labai patiko švedų ir danų policininkų santykiai, tas nuolatinis noras pašiepti vieni kitus. Panašiai kaip mes pasijuokiam iš lėtų estų ir "žirgo galva" latvių. Autorius tikrai pasistengė kuriant nusikaltimų scenas, kai kurios vietos tikrai buvo prie pasišlykštėjimo ribos. Pats pasakojimas labai kinematografiškas, todėl nesunku viską įsivaizduoti realiai.
   Nemeluosiu, pabaigos tikėjausi stipresnės, kai kur trūko logikos veiksmuose, bet knyga mane taip įtraukė, taip pasinėriau į ją, jog minusai buvo nesvarbūs. Tiesiog jaučiausi kaip mama, kuri savo vaikui atleidžia daugiau nei kitiems.
   Labai ilgai ši knyga pernai laikėsi pirmoji vietoje (detektyvų kategorijoje), kad ir ką skaičiau, niekas neprilygo jai. Tol, kol neperskaičiau antros autoriaus knygos - "9 kapas"
   Tai kiek išgyriau pirmą knygą, pridėkit dar tiek pat ir suprasit, kokio ji gerumo. Žinot, kas man patiko labiausiai? Tai, kad perskaičius pusę knygos tu taip įsitrauki, taip susidomi, bet visiškai nesupranti, kas vyksta. Istorija tokia sunarpliota, jog negali sulaukti, kol viskas pradės aiškėti. 
   Ši knyga yra pirmosios priešistorė, kurioje daugiau sužinome apie detektyvus ir jų praeitį, kas privedė F. Riską atsidurti tokioje padėtyje. Vėl šiurpūs nusikaltimai, galvosūkiai, įtampa ir logikos trūkumas (bet čia jau bus autoriaus skiriamasis bruožas). 
  Kam rekomenduočiau šias knygas? Niekam! Jaučiu, jog tiesiog aš atradau savo autorių, nes kam rekomendavau - niekam nepatiko. Rimtai! Skaitau kitų atsiliepimus ir toks jausmas, jog skaitėme skirtingas knygas. Šį autorių arba įsimyli, arba nekenti (hiperbolizuoju šiek tiek). Tiesiog  pabandykit ir žinosite, kokioje pusėje esate Jūs.
  Beje, labai laukiu likusių dalių vertimų ir tikiuosi, jog pavyks šiemet susitikti su autoriumi Knygų mugėje.

Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai"

2020 m. sausio 14 d., antradienis




   Ramiai sau dirbi Škotijos universitete, laisvu laiku rašai romaną, po penkerių metų, nieko nesitikėdama, atiduodi jį leidėjai, ryte pasitikrini paštą ir BAM! Sužinai, kad dėl tavo romano paskelbtas aukcionas, literatūros pasaulį ištiko nauja karštinė, leidyklos kovoja dėl leidybos teisių, o R. Witherspoon įgyja teisę ekranizacijai. Būtent tai nutiko knygos "Eleonorai Olifant viskas gerai" autorei G. Honeyman, kuri vėliau metė darbą universitete ir atsidėjo savo svajonei užsiimti tik rašymu.
   Knygoje aprašoma keistuolės, vaikystės traumų paveiktos Eleonoros istorija, kurios gyvenimas atskleidžia didesnes problemas: socialinį nepritapimą, bendruomenės susvetimėjimą bei emocinio intelekto svarbą. Ar vienišumas bei kitoniškumas trukdo pritapti ir kiek galios turi gerumas  smulkmenose?
   "Negalėjau tuo patikėti ir vis dar negaliu," - sako autorė apie savo sėkmę. Tai aš lygiai taip pat negalėjau patikėti, tokios vidutinės knygos sėkme. Kaip? Knyga, kurios skaitymas kaip žiūrėjimas į vieną tašką ir tik pabaigoj susidomėjimą sukelia praskridusi musė.
   Tokios buvo mintys perskaičius knygą. Aš ilgai delsiau rašyti atsiliepimą, nes bijojau, jog gerbėjai užmėtys mane knygų skirtukais. Bet tada pradėjau analizuoti, kodėl man nepatiko knyga. Kas su ja negerai, kas man yra Eleonora? Kuo daugiau refleksijos, tuo labiau suvokiau, jog su knyga viskas kaip ir gerai, aš tiesiog nepajutau empatijos Eleonorai, tiesiog nesugebėjau atpažinti savęs knygoje. 
   Priešingai, toks knygos populiarumas man parodė prastą mūsų visuomenės psichosocialinę sveikatą. Kiek tarp mūsų vaikšto tokių Eleonorų? Nepastebimų, susigūžusių savo kitoniškumo kiaute ir gyvenančių savitam burbule. Kiek iš mūsų susitapatino su ja ir rado paguodą bei suvokimą, jog esi ne vienas? Ar socialinis nejaukumas jau tapo norma? Tai knyga, kurią perskaičius norisi savęs bei kitų paklausti: tai kiek tavyje yra Eleonoros?
  

Klaus Hagerup "Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas"

2020 m. sausio 7 d., antradienis



"Jeigu knygos, kurių niekas neskaito, sunaikinamos, jose aprašyti žmonės taip pat žūsta"


   Aš neslepiu savo silpnybės knygoms apie knygas. Sunku nešališkai vertinti knygą, kurios pagrindinė veikėja tokia pati knygų skaitytoja ir mylėtoja kaip aš. Net jeigu tai tik vaikiška knyga. Bet tikiu, jog tokių kaip Ana yra daug. Kurios draugauja su bibliotekininke, skaito ryte, vakare, po antklode, apsimesdamos, jog miega. 
    Istorija nėra tik apie Anos meilę knygoms, bet puikiai atskleidžia ir nerimo, baimės pasenti, nežinomybės jausmus.  O man labai patinka, kai vaikiška knyga siunčia kokią nors prasmingą žinutę skaitytojams. Tad jeigu kada ieškosite dovanos vaikui, tai tikrai rekomenduoju. Aš tikiu, jog ši knyga gali būti ta, kuri padėtų atrasti knygų skaitymą tiems vaikams, kurie nemėgsta skaityti.
   Nežinau, kas yra gražiau šioje knygoje: istorija ar iliustracijos. O gal abi papildo viena kitą ir sukuria magišką jausmą. Mano mylima iliustratorė Lisa Aisato yra labai populiari Norvegijoje, jau laimėjusi ne vieną apdovanojimą už savo darbus. Ir jeigu aikčiojot nuo Maja Lunde knygos "Sniego sesė" iliustracijų, tai žinokit, jog šios knygos iliustratorė ta pati L. Aisato. 

Chris Cleave "Kita ranka"

2020 m. sausio 4 d., šeštadienis




"Man ir mergaitėms iš mūsų kaimo siaubas yra liga, ir mes visos ja sergame"


    Kuomet prieš 12 metų pasirodė šios knygos leidimas - didelio skaitytojų dėmesio ji nesulaukė. Tik kiek vėliau, sklindant rekomendacijoms "iš lūpų į lūpas", knyga tapo bestseleriu, gavo apdovanojimų, buvo statomi spektakliai, o greit pasirodys ir jos ekranizacija. Todėl aš labai norėčiau, kad ši knyga taip paplistų ir pas mus, keliautų "iš vienos rankos į kitą". Nes ji to verta.
   Parašyti šią istoriją autorių įkvėpė laikinas darbas pabėgėlių sulaikymo centre, siekiant parodyti globalizacijos, humaniškumo trūkumo bei politinio smurto problematiką. 
   Tai istorija apie dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą: pabėgėlės nigerietės Mažosios Bitės ir Didžiojoje Britanijoje gyvenančios Saros bei jos šeimos. Netikėtas jų susitikimas Nigerijos paplūdimyje pakeitė visų gyvenimus amžiams.
    Skaityti kai kurias knygos vietas - sunku emociškai, ypač dėl "nešamos" Bitės žinutės mūsų visuomenei. Jos balsas toks galingas ir užgrūdintas to, ką ji patyrė savo šalyje. Tai istorija apie visuomenės empatiją, (ne)žmogiškumą, gebėjimą pasiaukoti bei atleidimą.
    Tačiau pirmoji knygos pusė man pasirodė stipresnė, labai bijojau, kad autorius "pames" istoriją ir nukryps beletristikos pusėn, bet vėliau viskas susidėliojo į vietas. O pabaiga kokia! Jeigu ši knyga būtų skaitoma knygų klube, tai vien apie pabaigą būtų galima diskutuoti kelias valandas. Nes kiekvienas ją gali suprasti savaip, kiekvienam gali sukelti skirtingas emocijas. Kodėl ji taip pasielgė? Ar tai buvo auka ar kaltė? Ką būčiau dariusi aš? Žodžiu, griebkit ir skaitykit.

Nicolas Barreau "Meilės laiškai iš Monmartro"

2019 m. gruodžio 11 d., trečiadienis




"Jie primena mums, kad meilė yra atsakymas į visus klausimus"

   Amerikietė Nina Sankovitch nuo mažens labai mėgo skaityti. Kaip teigia Nina - knygos buvo tarsi klijai, suvieniję jos imigrantų šeimą. Bet po staigios sesers mirties, kai atrodo gyvenimas prarado prasmę, ji pradėjo ieškoti būdų, kaip atsitiesti. Taip gimė "365" projektas, kurio metu ji kiekvieną dieną perskaitydavo po knygą, o savo patirtį aprašė - "Tolstoy and the Purple Chair - My Year of Magical Reading ". Ir tai buvo jos susitaikymo su netektimi terapija. 
  Filme "P.S. Myliu tave" pagrindinis veikėjas prieš mirtį palieka 10 laiškų su patarimais žmonai, kurie turėtų padėti susitaikyti jai su jo mirtimi. Ir tai yra dar vienas terapijos pavyzdys.
  Knygoje "Meilės laiškai iš Monmartro" - rašytojas Žiuljenas, po žmonos netekties, praranda gyvenimo džiaugsmą bei kūrybinį įkvėpimą. Tačiau moteris, prieš mirtį, priverčia jį pasižadėti parašyti jai 33 laiškus - po vieną už visus nugyventus metus. Būdų, kaip susitaikyti su netektimi, yra daug ir visi jie geri, kol mums tai padeda. 
   Pati istorija knygoje kažkur jau matyta/girdėta/skaityta, rašymo stilius neįmantrus, kiek infantilus, bet labai gražiai atskleistos visos gedėjimo stadijos. Skaitosi labai lengvai, nors buvo vietų kur susigraudinau. Knyga, kurios tikrai nedėčiau į atostogų lagaminą, nedovanočiau, ką tik pagimdžiusiai draugei ar porai vestuvių proga. Tačiau ją tikrai įtraukčiau į biblioterapinių knygų sąrašą, netekties tematika. Kai reikia to gražaus žodžio, suvokimo, jog nesi vienas tokioje situacijoje. Kai jauti, jog viduje dar slypi užslėpti jausmai ir reikia tik vos vos, jog juos atvertum.
   Beje, knygoje yra paminėta viena daina - Feist "Secret heart". Susiraskit ir paklausykit, man ji atspindi visą knygos esmę.

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan