Giedra Radvilavičiūtė "Tekstų persekiojimas"

2020 m. liepos 16 d., ketvirtadienis




"Tik rožinis pasaulis man atrodo rožinis..."

Labai seniai, besiruošiant lietuvių kalbos egzaminui, teko nagrinėti eseistikos padėtį Lietuvoje. Ir iki šiol man labai įstrigo S. Parulskio pasakyti žodžiai: "eseistiką rašo tie, kurie nemoka rašyti, tiems, kurie nemoka skaityti". Ilgą laiką esė žanras tikrai nebuvo vertinamas kaip rimta literatūra. Taip, tai narciziškas, neįpareigojantis žanras, bet tuo pačiu ir tikra rašytojo laisvė bei skaitytojo kvietimas dialogui.

Aš šį žanrą pamilau visai atsitiktinai, perskaičius G. Radvilavičiūtės "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" (ši knyga autorei pelnė ES literatūros premiją). Jos talentu dar kartą įsitikinau perskaičius ir "Tekstų persekiojimas". Nes šitaip sugebėti valdyti žodį, šitaip išjausti, pastebėti ir girdėti reikia tikrai didžiulio talento.
Man jos tekstai kaip mankšta smegenims, žinios ir analizė. Puikus humoro jausmas ir pamatuota kritika. Principai ir moralė. Nors tikrai ne visoms mintims pritariau, kai kurios esė jau praradusios laiko aktualumą (visuomenėje seniai pamiršti įvykiai), nebūčiau lietųsi ir politikos temos. Bet tiesiog žavėjausi skaitydama esė apie rašytojus: Alice Munro slogutį, Kęstučio Navako ekspresą ar Romainą Gary.

Gaila, kad autorė jau kelis metus nieko neberašo. Pasigendu aš jos balso dabartiniame kontekste, ironijos peraugančios į sarkazmą ir tos lengvos plunksnos. Paskaitykit, nesibodėkit eseistikos, ji sugeba įtraukti. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan