Delia Owens "Ten, kur gieda vėžiai"

2020 m. balandžio 7 d., antradienis





"Ar mes nepanorome įsileisti panelės Klark dėl to, kad ji buvo kitokia, ar ji tapo kitokia dėl to, kad nepanorome jos įsileisti?"

    Kuomet knyga tampa perkamiausia pasaulyje,  leidykla tiražą kartoja 40-ąjį kartą, net audio versijų parduota daugiau nei 1 mln., tai neslėpsiu - buvo kiek neramu ją skaityti. Ar pateisins lūkesčius? Ar ši leidybos sensacija verta visų pagyrų?
   Kai Kają, pelkių dukrą, palieka patys artimiausi šeimos nariai, jos globėja tampa motina gamta. Pelkių ir raistų apsuptyje, girdint snieginių žąsų gagenimą, tįsant po sabalpalme tu gali verkti, gali sielotis, gali ir rasti pragyvenimo šaltinį bei vidinę ramybę. Gamtoje Tu gali viską.
   Nepamenu, kada skaičiau tokią vaizdingą ir poetišką knygą. Ir kalbu ne tik apie aprašomus vaizdus ar vietoves. Kiekvienas sakinys kaip poezija, lyg lengvas skaitytojo supimas valtyje. Ši knyga -  tikra odė gamtai.
  Tai nėra vien tik (ne)graži meilės istorija su detektyvo prieskoniu. Tai pasakojimas apie neviltį, vienišumą, socialinę atskirtį, ryžtą bei stiprybę. Ar visuomenė gali sugriauti žmogaus gyvenimą, nes nesugebėjo priimti jo kitoniškumo?
  Atskira padėka turėtų būti vertėjai Anitai Kapočiūtei. Tikiu, kad reikėjo daug pastangų šitaip pavaizdžiai perteikti autorės sukurtą pasaulį. Aš ėjau net tikrinti kitas verstas jos knygas ir nuo šiol, šios vertėjos pavardė knygoje, man bus kokybės ženklas.
  Atsakant į klausimą, ar verta knyga visų pagyrų? Pačiai istorijai skyriau ketvertą, bet jos spalvingumas ir poetiškumas  "ištempia" iki stipraus penketo. Griebkit ir skaitykit. Skaitykit ir keliaukit pelkių dukros pėdomis.
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan