Christy Lefteri "Bitinininkas iš Alepo"

2020 m. balandžio 18 d., šeštadienis



"Niekada, niekada, niekada nepraraskite .... vilties"

   Per paskutines Kūčias, su kolega, užsukome į degalinę kavos. Dar turėjome kelias laisvas minutes iki darbo pabaigos.  Kalbėjomės apie šventes, jis paklausė, kur mano šeima. Kai tą patį klausimą uždaviau jam, jis atsakė: aš daugiau niekada gyvenime negalėsiu grįžti į savo šalį, aplankyti savo šeimos. Ir tada išgirdau jo bėgimo istoriją. Apie ėjimą dykumą, plaukimą valtimi. Apie 2500 sumokėtų dolerių nepažįstamam žmogui, kuris turėjo nelegaliai pravežti per sieną. Apie baimę būti pagautam, mirti ir prisidavimą policijai pasiekus tikslą.
  Šios knygos autorė savanoriavo pabėgėlių centre, Atėnuose. Kasdien bendravo su žmonėmis, klausėsi jų baisių istorijų, šeimų tragedijų. Ji nesugebėjo to pamiršti, tad viskas nugulė į "Bitininkas iš Alepo". Nors Nurio ir Afros personažai yra išgalvoti, bet jų istorija kaip dėlionė, atspindinti daugelio pabėgėlių patirtį.
   Žinot, skaitant mane apėmė dvejopi jausmai. Knygos tema yra baisi ir liūdna. Bet man visą laiką norėjosi sakyti: kokia graži istorija. Gal dėl to, kad ji pasakojama ne per karo žiaurumą ir krentančias bombas? O per emocijas ir baimę. Kokius širdies randus palieka karas ir potrauminį streso sindromą. Kai kūnas kiekvieną garsą, judesį suvokia kaip tykantį pavojų, tarsi mirtis lauktų šalia.  Kuomet vietoj paukščių plasnojimo matai karo lėktuvus. 
  Skaudžiai graži istorija. Apie netektį, meilę ir viltį, kurios nevalia prarasti. Mano kolegai reikia palaukti dar du metus, kol gaus kitą pasą. Ne, tada dar jis negalės parskristi į savo šalį, net į kaimynines negalės. Bet turės galimybę sutikti artimuosius kažkur Europoje. Niekada, niekada, niekada nepraraskite vilties.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan