Sayaka Murata "Kombinio moteris"

2020 m. kovo 26 d., ketvirtadienis



"Ką gi padaryti, kad būtum normali? Kiek laiko dar teks kentėti?"

   O kas yra normalu? Visuomenės primesti standartai, kitų lūkesčiai ir viltys? Kas yra svarbiau: prisitaikymas ar asmeninė laimė?
   Keiko ir kombinį (maisto krautuvėlę) sieja keistas, pilnatvės ir prasmės pilnas ryšys. Per šią "meilės" istoriją atskleidžiama daug visuomenės ydų ir požiūris į "paraščių" žmones. Net jeigu Jūs jaučiatės laimingi, atradę save, einantys teisingu keliu ir sąžiningi sau. Vis tiek atsirast tų, baksnojančių pirštais, kad kažkas su tavim negerai, tavo požiūris ne toks ir ne taip reikia šypsotis. 
   Kodėl kitoniškumas turi mus skirti, o ne jungti? Net artimiausiame šeimos rate. Citatą, kurią parašiau apžvalgos pradžioje, pasakė Keiko sesuo. Ir man tai skaudžiausia knygos vieta. 
   Kai kurie šią knygą lygina su "Eleonorai Olifant viskas bus gerai". Man Olifant nepatiko, bet Keiko -  mano sielos žmogus. Vietomis atrodė, jog skaitau apie save.
   Knyga man patiko nuo viršelio dizaino iki siunčiamos žinutės skaitytojui. Taip pat džiaugiuosi, jog versta iš originalo (japonų kalbos) ir jeigu norite dviejų prasmingų valandų, tai paimkit į rankas šią knygą.

Robert James Waller "Madisono apygardos tiltai"

2020 m. kovo 24 d., antradienis




   Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad knyga visuomet yra geresnė nei jos ekranizacija. Du kartai! Per visą mano skaitymo patirtį, tik du kartus filmas man pasirodė žymiai įtaigesnis: P. Highsmith "Talentingasis misteris Riplis" bei Ch. Priest "Prestižas". Šiandien į šį sąrašą įtraukiu ir "Madisono apygardos tiltai".
   Taip, knyga nėra prasta. Jautri, romantiška, su savo buitimi ir problematika. Apie užslėptas svajones ir atsakomybę sau bei šeimai. Net nepajunti, kaip pradedi pateisinti pagrindinės veikėjos poelgius, patarinėti jai, galvoti, kaip pasielgtum pati.
  Bet filmas knygą pranoko visa galva. Išmesti nereikalingi dialogai, perteklinės scenos. Palikta tik tai, kas geriausia ir jausmingiausia. Žinoma, Meryl Streep ir Clint Eastwood duetas buvo kaip vyšnaitė ant torto. Ir jeigu perskaičiusi knygą pagalvojau: gal ir nieko visai. Tai po filmo nubraukiau ašarą.
  O kaip Jums? Ar yra filmų, kurie buvo geresni nei knygos?

Michelle McNamara "Išnyksiu tamsoje"

2020 m. kovo 22 d., sekmadienis




   "Mėgstu skaityti apie tikrus nusikaltimus, bet visada suvokiu, kad aš, kaip skaitytoja, esu kito žmogaus tragedijos vartotoja" - knygos įvade rašo G. Flynn. Iš tikrųjų, keista ta žmogaus psichologija. Aš manau, kad smalsumas domėtis žiauriais nusikaltimais irgi yra tam tikra sublimacijos forma. 
   Apie Auksinės Valstijos Žudiko bylą nebuvau girdėjusi nieko, o pasirodžius knygai, nesidomėjau specialiai. Tam, kad išlaikyčiau intrigą. Ir galiu pasakyti, jog autorė atliko nuostabų darbą. Knyga nėra tik sausas faktų bei dokumentų pateikimas. M. McNamara gyveno tuo, turėjo talentą analizuoti informaciją ir perprasti žmonių veiksmus. Juk nusikaltimai vyko seniai, kai kurie liudininkai, aukos, teisėsaugos darbuotojai jau mirę. Dar nebuvo DNR ir laboratorinių analizių. 
   Buvo įdomu skaityti ir suvokti, kaip šie nusikaltimai paveikė ne tik aukas, jų šeimas, bet ir visą miestelį, jo architektūrą ir gamtą. Pvz., vienam mieste buvo iškirsta daug medžių, jog nusikaltėlis turėtų mažiau galimybių slėptis. 
  Autorė sugebėjo ne tik pateikti susistemintą informaciją skaitytojui, bet ir sukurti įtampą skaitant. Dievas matė, nors nebuvau viena namie, bet skaitant krūpčiojau nuo kiekvieno garso, buvo nejauku ir užsidegiau visas šviesas. 
   Knyga turi kelis mažus minusus. Pirma, buvo galima knygos pradžioje parašyti, jog saugant aukų saugumą, jų vardai pakeisti. Nes jau erzino, kai puslapyje 7 kartus, prie kiekvieno vardo, paminėta, kad jis pakeistas. Antra, arba sulietuvinti visas pavardes bei vietovardžius, arba palikti originalius, nes tai irgi rodo prastą redagavimą.
   Iš pradžių pabaiga buvau šiek tiek nusivylusi, nes tikėjausi daugiau informacijos apie žudiką, jo pagavimą, teismą ir argumentus, kodėl jis taip elgėsi. Bet tada supratau, kad ši knyga nėra apie jį. Ji apie tuos žmones, kurių gyvenimas pasikeitė pamačius tas žiaurias akis tamsoje. 
   Tad jeigu mėgstat dokumentiką, peržiūrėjot visus Netflix "true crime" serialus, tai rekomenduoju perskaityti ir šią knygą. Man ji viena geresnių savo kategorijoje. Ir nepamirškit nueit į WC prieš skaitant, paskui bus baisu.

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė "Kabinetas 339"

2020 m. vasario 18 d., antradienis




   Viena iš priežasčių, kodėl man patinka audio knygos, jog vienu šūviu nušauni du zuikius: perklausai knygą ir tuo pačiu metu gali vairuoti/plauti indus/vaikščioti/ravėti daržą ir t.t. Maniau, kad taip bus ir su šia knyga. Klausiau, tvarkiausi namie ir po truputį juntu, jog įtampa auga, nebegaliu nieko daryti, atsiguliu ir tiesiog klausau. Paskui vaikščiojau ratais po namus, kalbėjausi su savimi, pykau, vėl sukau ratus, vėl pykau. Mano protas tiesiog atsisako patikėti, kad tai nėra gerai sukaltas trileris ar detektyvas. Kad viskas ko daryti, atsiguliu ir tiesiog klausau. Paskui vaikščiojau ratais po namus, kalbėjausi su savimi, pykau, vėl sukau ratus, vėl pykau. Mano protas tiesiog atsisako patikėti, kad tai nėra gerai sukaltas trileris ar detektyvas. Kad viskas vyko realybėje, pas mus, Lietuvoje.
   Kas sekate autorių veiklą, jų straipsnius, tai knygos siužetas nebus naujas. Tiesiog žymiai daugiau atskleista, kas slypi už to, kas nuslėpta nuo mūsų ir kaip buvo rinkta informacija. Mane labai nustebino, jog žurnalistams padeda visokie slapti informatoriai, žinutėmis siunčiamos užuominos, slapti susitikimai atokiame bare. Ir ko ne detektyvo siužetas?
  Apskritai, man ši knyga priminė neseniai skaitytą M. Miller "Kirkė". Atrodo, kad išrinkdami savo atstovus seime, mes juos pasodiname į Olimpo kalną. Kur jie pajunta turintys dieviškumo galias, kur su arogancija galima žiūrėti į mirtinguosius, nebereikia duoti visuomenei atsakymų, galima naikinti įkalčius ir nesiteisinti padarius žalą.
   Tai knyga, kurią reikia perskaityti ar perklausyti visiems, net jei nesidomite politika. O perskaitę duokite draugams/tėvams/seneliams. Nes tai, kas vyksta ir kiek mes nežinom, yra tiesiog kosmosas. Rinkimai artėja ir mes turime žinoti savo "dievų" vardus.
   Renkantis audio knygą man itin svarbu, kas ją įgarsino, tad atskiros pagyros J. Bareikiui už paskolintą balsą knygai. Audioteka, tai buvo geriausias Jūsų pasirinkimas. Prašau, tegul kita Jokūbo knyga būna erotinis romanas, klausyčiausi kiekvieną vakarą.

Mažvydas Palanga "Dūzgė ir pavojinga informacija"

2020 m. vasario 2 d., sekmadienis




"Dūzgė iš tikrųjų mėgo skaityti ir skaitė daug. Ji skaitė beveik visada ir visur"

   Ar esate kada su vaikais diskutavę, kas yra baltoji propaganda? O apie Gutenbergo projektą, skaitmenines knygas? Arba kaip žmonės ieškodavo informacijos, kol nebuvo "Google"? Jeigu ne, tuomet labai rekomenduoju paskaityti  šią knygą. Pažadu, po kiekvieno skyriaus turėsite sočiai temų vakaro diskusijoms.
  Dūzgė - smalsi, nekantri, daug skaitanti mergaitė šiuolaikiniame amžiuje. Jos žingeidumas naujienoms toks didelis, jog kartais ją ištinka informacijos intoksikacija. Bet juk taip svarbu suprasti, kodėl žurnalistai turi laikytis etikos principų ar kaip veikia elektroninio rašalo technologija.
  Apžvelgdama vaikiškas knygas, aš visuomet pabrėžiu edukaciją, kurios netrūksta ir šioje knygoje. Man ypač patiko, kad buvo paliesta nelegalių knygų tema. Nes daugeliui tai atrodo vis dar normalus dalykas, nieko tokio. Ne, vogti "duoną" iš autorių nėra gerai ir kaip Dūzgė prisipažino: "ji kažkada ieškojo, netgi atsisiuntė kelias knygas iš piratinės svetainės, tačiau jausmas buvo nekoks". 
   Kalbėti apie autorines teises ir nelegalias knygas reikia kuo daugiau ir garsiau. Gal po truputį suvoksime, kaip svarbu gerbti kūrėjus ir jų intelektinį darbą. 

Stefan Ahnhem "Beveidės aukos" ir "9 kapas"

2020 m. sausio 17 d., penktadienis




"Taip, išties sunku suvokti, iš kur tiek blogio"

   Žinot, kaip aš suprantu, kad knyga man labai patinka? Kai ieškau bet kokios laisvos minutės ją paskaityti, kai nesulaukiu, kada grįšiu iš darbo, kai norisi neštis į vonią ar aukoti miego valandas. Mano darbe nėra galimybių skaityti knygas, bet "Beveidės aukos" pernai buvo pirma ir vienintelė knyga, kurią nešiausi ir skaičiau darbe.
   Mano nauja meilė - švedų detektyvas Fabianas Riskas, kuris grįžta į savo gimtąjį miestelį aiškintis kraupios žmogžudystės. O kas skaito skandinavų detektyvus, žino, jog tiriant tokį nusikaltimą laukia daug intrigų, pavojų, užgniaužto kvapo bei įtampos. 
   Man labai patiko švedų ir danų policininkų santykiai, tas nuolatinis noras pašiepti vieni kitus. Panašiai kaip mes pasijuokiam iš lėtų estų ir "žirgo galva" latvių. Autorius tikrai pasistengė kuriant nusikaltimų scenas, kai kurios vietos tikrai buvo prie pasišlykštėjimo ribos. Pats pasakojimas labai kinematografiškas, todėl nesunku viską įsivaizduoti realiai.
   Nemeluosiu, pabaigos tikėjausi stipresnės, kai kur trūko logikos veiksmuose, bet knyga mane taip įtraukė, taip pasinėriau į ją, jog minusai buvo nesvarbūs. Tiesiog jaučiausi kaip mama, kuri savo vaikui atleidžia daugiau nei kitiems.
   Labai ilgai ši knyga pernai laikėsi pirmoji vietoje (detektyvų kategorijoje), kad ir ką skaičiau, niekas neprilygo jai. Tol, kol neperskaičiau antros autoriaus knygos - "9 kapas"
   Tai kiek išgyriau pirmą knygą, pridėkit dar tiek pat ir suprasit, kokio ji gerumo. Žinot, kas man patiko labiausiai? Tai, kad perskaičius pusę knygos tu taip įsitrauki, taip susidomi, bet visiškai nesupranti, kas vyksta. Istorija tokia sunarpliota, jog negali sulaukti, kol viskas pradės aiškėti. 
   Ši knyga yra pirmosios priešistorė, kurioje daugiau sužinome apie detektyvus ir jų praeitį, kas privedė F. Riską atsidurti tokioje padėtyje. Vėl šiurpūs nusikaltimai, galvosūkiai, įtampa ir logikos trūkumas (bet čia jau bus autoriaus skiriamasis bruožas). 
  Kam rekomenduočiau šias knygas? Niekam! Jaučiu, jog tiesiog aš atradau savo autorių, nes kam rekomendavau - niekam nepatiko. Rimtai! Skaitau kitų atsiliepimus ir toks jausmas, jog skaitėme skirtingas knygas. Šį autorių arba įsimyli, arba nekenti (hiperbolizuoju šiek tiek). Tiesiog  pabandykit ir žinosite, kokioje pusėje esate Jūs.
  Beje, labai laukiu likusių dalių vertimų ir tikiuosi, jog pavyks šiemet susitikti su autoriumi Knygų mugėje.

Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai"

2020 m. sausio 14 d., antradienis




   Ramiai sau dirbi Škotijos universitete, laisvu laiku rašai romaną, po penkerių metų, nieko nesitikėdama, atiduodi jį leidėjai, ryte pasitikrini paštą ir BAM! Sužinai, kad dėl tavo romano paskelbtas aukcionas, literatūros pasaulį ištiko nauja karštinė, leidyklos kovoja dėl leidybos teisių, o R. Witherspoon įgyja teisę ekranizacijai. Būtent tai nutiko knygos "Eleonorai Olifant viskas gerai" autorei G. Honeyman, kuri vėliau metė darbą universitete ir atsidėjo savo svajonei užsiimti tik rašymu.
   Knygoje aprašoma keistuolės, vaikystės traumų paveiktos Eleonoros istorija, kurios gyvenimas atskleidžia didesnes problemas: socialinį nepritapimą, bendruomenės susvetimėjimą bei emocinio intelekto svarbą. Ar vienišumas bei kitoniškumas trukdo pritapti ir kiek galios turi gerumas  smulkmenose?
   "Negalėjau tuo patikėti ir vis dar negaliu," - sako autorė apie savo sėkmę. Tai aš lygiai taip pat negalėjau patikėti, tokios vidutinės knygos sėkme. Kaip? Knyga, kurios skaitymas kaip žiūrėjimas į vieną tašką ir tik pabaigoj susidomėjimą sukelia praskridusi musė.
   Tokios buvo mintys perskaičius knygą. Aš ilgai delsiau rašyti atsiliepimą, nes bijojau, jog gerbėjai užmėtys mane knygų skirtukais. Bet tada pradėjau analizuoti, kodėl man nepatiko knyga. Kas su ja negerai, kas man yra Eleonora? Kuo daugiau refleksijos, tuo labiau suvokiau, jog su knyga viskas kaip ir gerai, aš tiesiog nepajutau empatijos Eleonorai, tiesiog nesugebėjau atpažinti savęs knygoje. 
   Priešingai, toks knygos populiarumas man parodė prastą mūsų visuomenės psichosocialinę sveikatą. Kiek tarp mūsų vaikšto tokių Eleonorų? Nepastebimų, susigūžusių savo kitoniškumo kiaute ir gyvenančių savitam burbule. Kiek iš mūsų susitapatino su ja ir rado paguodą bei suvokimą, jog esi ne vienas? Ar socialinis nejaukumas jau tapo norma? Tai knyga, kurią perskaičius norisi savęs bei kitų paklausti: tai kiek tavyje yra Eleonoros?
  

Klaus Hagerup "Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas"

2020 m. sausio 7 d., antradienis



"Jeigu knygos, kurių niekas neskaito, sunaikinamos, jose aprašyti žmonės taip pat žūsta"


   Aš neslepiu savo silpnybės knygoms apie knygas. Sunku nešališkai vertinti knygą, kurios pagrindinė veikėja tokia pati knygų skaitytoja ir mylėtoja kaip aš. Net jeigu tai tik vaikiška knyga. Bet tikiu, jog tokių kaip Ana yra daug. Kurios draugauja su bibliotekininke, skaito ryte, vakare, po antklode, apsimesdamos, jog miega. 
    Istorija nėra tik apie Anos meilę knygoms, bet puikiai atskleidžia ir nerimo, baimės pasenti, nežinomybės jausmus.  O man labai patinka, kai vaikiška knyga siunčia kokią nors prasmingą žinutę skaitytojams. Tad jeigu kada ieškosite dovanos vaikui, tai tikrai rekomenduoju. Aš tikiu, jog ši knyga gali būti ta, kuri padėtų atrasti knygų skaitymą tiems vaikams, kurie nemėgsta skaityti.
   Nežinau, kas yra gražiau šioje knygoje: istorija ar iliustracijos. O gal abi papildo viena kitą ir sukuria magišką jausmą. Mano mylima iliustratorė Lisa Aisato yra labai populiari Norvegijoje, jau laimėjusi ne vieną apdovanojimą už savo darbus. Ir jeigu aikčiojot nuo Maja Lunde knygos "Sniego sesė" iliustracijų, tai žinokit, jog šios knygos iliustratorė ta pati L. Aisato. 

Chris Cleave "Kita ranka"

2020 m. sausio 4 d., šeštadienis




"Man ir mergaitėms iš mūsų kaimo siaubas yra liga, ir mes visos ja sergame"


    Kuomet prieš 12 metų pasirodė šios knygos leidimas - didelio skaitytojų dėmesio ji nesulaukė. Tik kiek vėliau, sklindant rekomendacijoms "iš lūpų į lūpas", knyga tapo bestseleriu, gavo apdovanojimų, buvo statomi spektakliai, o greit pasirodys ir jos ekranizacija. Todėl aš labai norėčiau, kad ši knyga taip paplistų ir pas mus, keliautų "iš vienos rankos į kitą". Nes ji to verta.
   Parašyti šią istoriją autorių įkvėpė laikinas darbas pabėgėlių sulaikymo centre, siekiant parodyti globalizacijos, humaniškumo trūkumo bei politinio smurto problematiką. 
   Tai istorija apie dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą: pabėgėlės nigerietės Mažosios Bitės ir Didžiojoje Britanijoje gyvenančios Saros bei jos šeimos. Netikėtas jų susitikimas Nigerijos paplūdimyje pakeitė visų gyvenimus amžiams.
    Skaityti kai kurias knygos vietas - sunku emociškai, ypač dėl "nešamos" Bitės žinutės mūsų visuomenei. Jos balsas toks galingas ir užgrūdintas to, ką ji patyrė savo šalyje. Tai istorija apie visuomenės empatiją, (ne)žmogiškumą, gebėjimą pasiaukoti bei atleidimą.
    Tačiau pirmoji knygos pusė man pasirodė stipresnė, labai bijojau, kad autorius "pames" istoriją ir nukryps beletristikos pusėn, bet vėliau viskas susidėliojo į vietas. O pabaiga kokia! Jeigu ši knyga būtų skaitoma knygų klube, tai vien apie pabaigą būtų galima diskutuoti kelias valandas. Nes kiekvienas ją gali suprasti savaip, kiekvienam gali sukelti skirtingas emocijas. Kodėl ji taip pasielgė? Ar tai buvo auka ar kaltė? Ką būčiau dariusi aš? Žodžiu, griebkit ir skaitykit.

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan