Jaroslavas Melnikas "Adata"

2019 m. spalio 31 d., ketvirtadienis




"Negalite nekęsti pats savęs, bet galite nekęsti savęs kituose"

   Haris Hūlė, Jonas Lina, Karlas Mjorkas - puikiai visiems žinomi skandinaviškų detektyvų protagonistai. Nuo šiol prie jų prisijungia ir lietuviška versija - komisaras Algimantas Butkus. 
    Danguje ereliui sukant ratus, ant trijų kryžių kalno randama jauna nužudyta . Ant kaktos - negyvas balandis, o kairė krūtis labai keista. Ką tai reiškia? Taip ir prasideda Butkaus kelionė nusikaltimo bei žmogaus psichikos pėdsakais.
    Stiprioji knygos pusė - nusikaltimo psichologija, kapstymasis po žmogaus pasąmonę bei tokio elgesio priežasčių ieškojimas. Ar tikrai nusikaltėliais tampama? O gal mes, visuomenė, padarome juos tokiais? Daug dėmesio skiriama religijai, simbolikai, sektų įtaką žmonėms. Jaučiasi, jog autorius tuom domėjosi nepaviršutiniškai.
  Knyga tikrai turi visus skandinaviško detektyvo bruožus: intriga, iki galo išlaikyta įtampa, šiek tiek naivumo ir meilės linijos. Man gal buvo per daug perteklinių siužeto linijų (visiškai nereikalinga tėčio ir dukters istorija).  Bet mes tikrai galime turėti antrą Jo Nesbo. Vienu metu net suabejojau ir pradėjau ieškoti, kas vertė šią knygą. Ir tik vėliau supratau, jog tai lietuvių autorius ir jo įtaigus tekstas, jokio vertimo.
  Viena iš priežasčių, kodėl man patinka lietuvių autorių knygos - paminėtos vietovės. Kai skaitai ir mintyse sau tari: ir aš buvau šitoj Rimi, ir aš lankiausi senam Vingio kino teatre. Žinau, kad paraleliai knyga buvo išleista ir Prancūzijoje, tai šis detektyvas galėtų būti vienas iš būdų viliojant turistus aplankyti Vilnių. 
   Knygose aš labai nemėgstu ir nepateisino vieno dalyko - seksizmo. Ir tai yra didžiausias šios knygos minusas. Kai moterys vadinamos žirafomis su didele krūtine, kuomet  svarstoma, ar priimti ją į darbą dėl rodomos iškirptės (o jeigu pradės gundyt bendradarbius). Ir aš nekalbu apie pagrindinę siužeto liniją, kur  nusikaltimas susijęs su moters kūnu ir jo seksualizavimas normalu. Bet antraeiliai veikėjai? Ar tikrai neįmanoma apklausti liudininkės nepaminint jos krūtinės dydžio? Ar mažakrūtės mažiau patikimesnės liudininkės? Daktarė buvo bjauri dėl savo charakterio, o ne dėl to, kad ji stora ir negraži. Prie vyresnio amžiaus gydytojos nėra gėdos nusirengti, o štai prie jaunos - nejauku, nes uniforma juk taip pabrėžia krūtis. Man vienu metu atrodė, kad ant viršelio reikėjo dėti visai ne erelį, o ...
  Tačiau aš neatmetu versijos, jog tai buvo sąmoningas autoriaus sprendimas. Žinot, kaip daugelis skandinavų detektyvų turi problemų su alkoholiu, tai mūsų Algimantas - seksistas. O gal tuo  nuolatiniu krūtų minėjimu buvo siekiama didesnės koreliacijos su pagrindiniu nusikaltimu? 
  Atmetus (ne)seksizmo faktą, keletą klišių bei stereotipų, pačią knygos idėją, jos išvystymą ir, svarbiausia, nusikaltimo psichologiją vertinu gerai. Visai patiko. Paskaitykit.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan