Masaji Ishikawa "Upė tamsoje"

2019 m. rugpjūčio 6 d., antradienis

 

"Nuoširdžiai troškau jo paklausti: "Ar tempei įkalnėn jau atšalusį savo motinos kūną?""

   Kartą mano istorijos mokytoja pasakė mums, mokiniams: patys žiauriausi yra lietuvių vaikai. Kadangi vyko su savo auklėtiniais į Aušvico koncentracijos stovyklą ir jeigu kitų tautybių vaikai baisėjosi viskuo, tai lietuviai buvo susižavėję vieta. 
   Praėjo gal 17 metų po šių žodžių ir aš iki šiol juntu pyktį. Smalsumas, žingeidumas, noras pažinti istorinius įvykius? Taip. Atrakcija ir žavesys? Nemanau. 
   Nesvarbu ar tai būtų kankinimų muziejus Pakruojyje, filmas apie armėnų genocidą, ar knyga apie komunistinę Kiniją. Noras visą tai pamatyti/perskaityti nėra žiaurumas. Priešingai, tai leidžia suvokti, jog kiekviena tauta/valstybė turėjo savo tragediją.
   Aš baisėjausi skaitydama H. Miuler "Amo supuoklės", E. Shafak "Stambulo pavainikė", man buvo sunku skaityti A. Min "Raudonoji azalija" ar A. Solženicyn "Viena Ivano Denisovičiaus diena". Man taip pat dabar sunku rašyti apie neseniai perskaitytą M. Ishikawa knygą "Upė tamsoje".
    Aš džiaugiuosi kiekviena naujai pradėta skaityti knyga. Bet jau po kelių puslapių pradėjau jausti, kaip mano lūpų kampučiai svyra, atsirado gniužulas gerklėje, skaitau stipriai sukandus dantis. Aš seniai bejutau tokią empatiją knygos veikėjui. Kuomet norėjosi net apkabinti jį, verkti kartu, klausti kodėl lemta iškęsti šitiek kančių. Perskaičiusi knygą aš net ieškojau informacijos, kaip autoriui sekasi dabar, kaip baigėsi visa jo ir šeimos istorija.
   "Gyvenime tikriausiai man lemta tik bliauti." - rašo autorius. Sunku tai skaityti, sunku kuomet mirtis, neviltis, badas tampa tokia norma ir kasdienybė. Kai nebėra jėgų ne tik kovoti, bet ir pakelti ranką prieš save. 
  Tai nėra ta knyga, kurioje norėtųsi vertinti rašymo stilių, veikėjų portretus ar literatūrinę prasmę. Visą tai absoliučiai nesvarbu. Tai yra kančios, žmogaus tragedijos, bet tuo pačiu ir tvirtybės istorija.
   Manau suprantate, jog nerekomenduosiu knygos atostogoms, bet neišsigąskite to emocinio sunkumo. Knyga tikrai verta skaitymo. Liūdna, bet jaudinanti bei šokiruojanti. Man dar prireiks laiko, kol nuridensiu tą likusį akmenį nuo širdies.

1 komentaras:

  1. Aš per savo santuoką išgyvenau pragarą, kai sutikau ponios, vardu Maria, liudijimą. Ji papasakojo, kaip ji sugebėjo išsaugoti savo santykius padedant rašytojui dr. Ajayi, nes jos vyras ją paliko kitai moteriai be jų. turėdamas reikšmingų nesusipratimų, bet rašybos žinovas dr. Ajayi, palaimintas savo protėvių, padėjo rašybos liepto galią ir jos vyras grįžo sakydamas, kad nežino, kas nutiko per jį, aš turėjau beveik panašų atvejį, nes mano vyras nori užpildyti skyrybų, bet aš nenoriu sugadintų namų, nes mes buvome kartu jau 15 metų, perskaitę Marijos parodymus. Susisiekiau su rašytoju dr. Ajayi ir paaiškinau jam savo situaciją, jis man papasakojo keletą tam tikrų dalykų, kuriuos reikėjo padaryti ir Aš vykdžiau jo nurodymus po savaitės burtų, mano vyras man pasakė, kad jam gaila visų skausmų, kuriuos jis man ir vaikams pateikė, pažadėdamas, kad visi jis bus mūsų pusėje ir nuo tada mes gyvename persiku. e. Jei turite panašių problemų, tokių kaip mano, ar bet kokių problemų, susijusių su darbu, mokykla ar sveikatos problemomis, susisiekite su Dr. Ajayi, kad jos darbas būtų 101% garantuotas. El. Paštas: drajayi1990@gmail.com „Viber“ arba „Whatsapp“: +2347084887094

    AtsakytiPanaikinti

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan