Masaji Ishikawa "Upė tamsoje"

2019 m. rugpjūčio 6 d., antradienis

 

"Nuoširdžiai troškau jo paklausti: "Ar tempei įkalnėn jau atšalusį savo motinos kūną?""

   Kartą mano istorijos mokytoja pasakė mums, mokiniams: patys žiauriausi yra lietuvių vaikai. Kadangi vyko su savo auklėtiniais į Aušvico koncentracijos stovyklą ir jeigu kitų tautybių vaikai baisėjosi viskuo, tai lietuviai buvo susižavėję vieta. 
   Praėjo gal 17 metų po šių žodžių ir aš iki šiol juntu pyktį. Smalsumas, žingeidumas, noras pažinti istorinius įvykius? Taip. Atrakcija ir žavesys? Nemanau. 
   Nesvarbu ar tai būtų kankinimų muziejus Pakruojyje, filmas apie armėnų genocidą, ar knyga apie komunistinę Kiniją. Noras visą tai pamatyti/perskaityti nėra žiaurumas. Priešingai, tai leidžia suvokti, jog kiekviena tauta/valstybė turėjo savo tragediją.
   Aš baisėjausi skaitydama H. Miuler "Amo supuoklės", E. Shafak "Stambulo pavainikė", man buvo sunku skaityti A. Min "Raudonoji azalija" ar A. Solženicyn "Viena Ivano Denisovičiaus diena". Man taip pat dabar sunku rašyti apie neseniai perskaitytą M. Ishikawa knygą "Upė tamsoje".
    Aš džiaugiuosi kiekviena naujai pradėta skaityti knyga. Bet jau po kelių puslapių pradėjau jausti, kaip mano lūpų kampučiai svyra, atsirado gniužulas gerklėje, skaitau stipriai sukandus dantis. Aš seniai bejutau tokią empatiją knygos veikėjui. Kuomet norėjosi net apkabinti jį, verkti kartu, klausti kodėl lemta iškęsti šitiek kančių. Perskaičiusi knygą aš net ieškojau informacijos, kaip autoriui sekasi dabar, kaip baigėsi visa jo ir šeimos istorija.
   "Gyvenime tikriausiai man lemta tik bliauti." - rašo autorius. Sunku tai skaityti, sunku kuomet mirtis, neviltis, badas tampa tokia norma ir kasdienybė. Kai nebėra jėgų ne tik kovoti, bet ir pakelti ranką prieš save. 
  Tai nėra ta knyga, kurioje norėtųsi vertinti rašymo stilių, veikėjų portretus ar literatūrinę prasmę. Visą tai absoliučiai nesvarbu. Tai yra kančios, žmogaus tragedijos, bet tuo pačiu ir tvirtybės istorija.
   Manau suprantate, jog nerekomenduosiu knygos atostogoms, bet neišsigąskite to emocinio sunkumo. Knyga tikrai verta skaitymo. Liūdna, bet jaudinanti bei šokiruojanti. Man dar prireiks laiko, kol nuridensiu tą likusį akmenį nuo širdies.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan