Christina Rickardsson "Niekada nesustok"

2019 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis





"Kas yra švediška? Kas yra braziliška? Kas aš?"

   Pamenate, kai prieš 20 metų pradėjo rodyti laidą "Atleisk", kuri su laiku virto į paieškų tarnybą? Kas ieškojo savo tikrų tėvų, giminių, kas vaikystės draugų. Tada aš buvau paauglė ir viena laida mane taip paveikė, kad išrausiau visus tėvų namus. Ieškojau dokumentų, kurie įrodytų, jog esu įvaikinta. Tuomet atrodė, kad tai smagu, galėsiu per TV ieškoti kitos šeimos. Bet neradau nieko. Mano tėvai yra tikri tėvai, sesuo irgi tikra. Jokios intrigos, neįdomu!
    Ir jeigu tuomet tai atrodė kaip nuotykis, tai skaitant autobiografinę knygą "Niekada nesustok" suvoki, kaip svarbu yra atrasti savo tapatybę, šaknis bei vidinį "aš".
   Du skirtingi pasauliai, dvi šalys ir kultūros, dvi tapatybės ir vienas žmogus. Vienoje rankoje skurdžios  Brazilijos gatvelės, gyvenimas miško oloje, maisto trūkumas, niekam nerūpintys, pykčio ir smurto pilni vaikai. Kitoje - įtėvių meilė, nuosavas kambarys, nauja kalba, draugai ir mokykla. Bet ar to pakanka, jog jaustumei vidinę pilnatvę? Ar gali jau atsakyti sau: kas aš? 
   Autorei to nepakako, todėl knygoje ji pasakoja ne tik apie pirmuosius septynerius metus Brazilijoje, vėlesnį gyvenimą Švedijoje, bet ir kaip nusprendžia grįžti bei pagaliau pažvelgti savo praeičiai į akis.
   Jei atvirai, aš nesitikėjau iš šios knygos daug, bet gavau su kaupu. Skaitant labai jautėsi autorės atvirumas, nuoširdumas, noras ne tik papasakoti savo istoriją, bet ir analizuoti, kodėl taip nutiko, ką jai tai reiškia. Kaip gyvenimas gatvėje ją privertė per greit suaugti, kiek tai turėjo įtakos jos charakteriui ir padėjo įsitvirtinti Švedijoje. 
  Knyga yra tokio atvirumo, jog ji net prisipažįsta apie vaikystėje įvykdytą sunkų nusikaltimą. Aš labai tikiuosi, kad autorė pasitarė su teisininkais prieš rašant knygą. 
   Nors atvirumo buvo daug, bet man norėjosi dar daugiau. Ypač apie tai, kaip jai sekėsi adaptuotis švediškoje aplinkoje, ar jai patiko IKEA kukuliai su spanguolėm, kokie sunkumai kilo bendraujant su įtėviais ir etc. Būtent dėl to aš pradėjau ieškoti informacijos internete, sekti ją IG, klausytis jos paskaitų. Sužinojau, jog autorė po knygos tapo žinoma Brazilijoje bei įkūrė paramos fondą skurde gyvenantiems vaikams. 
  Man nuotraukos knygoje nėra būtinybė, bet šioje knygoje jos labai tiko ir leido dar empatiškiau pažvelgti į autorės gyvenimą. Rekomenduoju, viena iš geresnių mano šiemet skaitytų knygų, kurią perskaičiau per vakarą. 
  

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan