"Kas yra švediška? Kas yra braziliška? Kas aš?"

   Pamenate, kai prieš 20 metų pradėjo rodyti laidą "Atleisk", kuri su laiku virto į paieškų tarnybą? Kas ieškojo savo tikrų tėvų, giminių, kas vaikystės draugų. Tada aš buvau paauglė ir viena laida mane taip paveikė, kad išrausiau visus tėvų namus. Ieškojau dokumentų, kurie įrodytų, jog esu įvaikinta. Tuomet atrodė, kad tai smagu, galėsiu per TV ieškoti kitos šeimos. Bet neradau nieko. Mano tėvai yra tikri tėvai, sesuo irgi tikra. Jokios intrigos, neįdomu!

    Ir jeigu tuomet tai atrodė kaip nuotykis, tai skaitant autobiografinę knygą "Niekada nesustok" suvoki, kaip svarbu yra atrasti savo tapatybę, šaknis bei vidinį "aš".

   Du skirtingi pasauliai, dvi šalys ir kultūros, dvi tapatybės ir vienas žmogus. Vienoje rankoje skurdžios  Brazilijos gatvelės, gyvenimas miško oloje, maisto trūkumas, niekam nerūpintys, pykčio ir smurto pilni vaikai. Kitoje - įtėvių meilė, nuosavas kambarys, nauja kalba, draugai ir mokykla. Bet ar to pakanka, jog jaustumei vidinę pilnatvę? Ar gali jau atsakyti sau: kas aš? 

   Autorei to nepakako, todėl knygoje ji pasakoja ne tik apie pirmuosius septynerius metus Brazilijoje, vėlesnį gyvenimą Švedijoje, bet ir kaip nusprendžia grįžti bei pagaliau pažvelgti savo praeičiai į akis.

   Jei atvirai, aš nesitikėjau iš šios knygos daug, bet gavau su kaupu. Skaitant labai jautėsi autorės atvirumas, nuoširdumas, noras ne tik papasakoti savo istoriją, bet ir analizuoti, kodėl taip nutiko, ką jai tai reiškia. Kaip gyvenimas gatvėje ją privertė per greit suaugti, kiek tai turėjo įtakos jos charakteriui ir padėjo įsitvirtinti Švedijoje. 

  Knyga yra tokio atvirumo, jog ji net prisipažįsta apie vaikystėje įvykdytą sunkų nusikaltimą. Aš labai tikiuosi, kad autorė pasitarė su teisininkais prieš rašant knygą. 

   Nors atvirumo buvo daug, bet man norėjosi dar daugiau. Ypač apie tai, kaip jai sekėsi adaptuotis švediškoje aplinkoje, ar jai patiko IKEA kukuliai su spanguolėm, kokie sunkumai kilo bendraujant su įtėviais ir etc. Būtent dėl to aš pradėjau ieškoti informacijos internete, sekti ją IG, klausytis jos paskaitų. Sužinojau, jog autorė po knygos tapo žinoma Brazilijoje bei įkūrė paramos fondą skurde gyvenantiems vaikams. 

  Man nuotraukos knygoje nėra būtinybė, bet šioje knygoje jos labai tiko ir leido dar empatiškiau pažvelgti į autorės gyvenimą. Rekomenduoju, viena iš geresnių mano šiemet skaitytų knygų, kurią perskaičiau per vakarą. 

  

Elizabeth H. Winthrop "Paskutinė malonė"

   Rasizmo tematika tiek knygose, tiek filmuose - mano viena mėgstamiausių. Todėl "Paskutinė malonė" buvo laukiamiausia šių metų knyga. Anotacija išduoda, jog istorija paremta tikrais faktais. Jaunas juodaodis vaikinas nuteistas myriop už nusikaltimą, kurio nepadarė. Miestelio žmonės susiskirsto į dvi stovyklas: užjausti ar bausti? Pasigailėti ar pasmerkti? Ir tai yra lygiai tiek, kiek Jums reikia žinoti apie knygos siužetą. Nes nieko daugiau įdomaus joje nėra.

    Nors knygos tema labai jautri, bet joje pritrūko visko. Ypač pačio nusikaltimo aprašymo, to įvykio, kuris privedė pagrindinį veikėją iki kalėjimo kajutės. Sakysit toks buvo autorės sumanymas? Gerai, bet jeigu jau tu nusprendi neatskleisti nusikaltimo, nepateikti nuteistojo versijos ir nori žaisti tik psichologijos korta, tai turi būti labai stipru. Taip stipru, jog sugebėtum paveikti skaitytoją, priverstum jį šluostytis ašaras, atvertum širdį ir išimtum visus empatijos likučius. Viso to nebuvo. Istorija nei paveiki nei realistiška. 

   Taip pat labai blankūs veikėjai, neišvystyti personažų charakteriai. Tokie blankūs, jog neatsimenu nei vieno iš jų ir net nepasakyčiau dabar pagrindinio veikėjo vardo. Nors kitą dieną aš visos knygos jau neprisiminiau. 

    Iš tokių knygų aš tikiuosi vieno - jausmo. Šį kartą buvo vienintelis jausmas - greičiau baigti skaityti. Mano laukiamiausia knyga tapo prasčiausia metų knyga. Buvo galima "išspausti" žymiai daugiau. 

   Galiu pagirti tik knygos viršelį bei pavadinimą, kuris taikliai atspindi knygos pabaigą. Būtų galima ilgai ir nuobodžiai diskutuoti, ar tai, kas nutiko tikrai yra (ne)malonė.

    Jeigu Jūs norite knygos, kurioje būtų labai stipriai aprašyta mirtininko psichologija, tai geriau skaitykite H. Kent "Paskutinės apeigos". Jeigu norisi knygos apie įvykdytą nusikaltimą su rasizmo prieskoniu, tuomet imkite H. Lee "Nežudyk strazdo giesmininko". Man ši knyga yra šių dviejų mišinys. Tik labai prastas mišinys.

Masaji Ishikawa "Upė tamsoje"

 

"Nuoširdžiai troškau jo paklausti: "Ar tempei įkalnėn jau atšalusį savo motinos kūną?""

   Kartą mano istorijos mokytoja pasakė mums, mokiniams: patys žiauriausi yra lietuvių vaikai. Kadangi vyko su savo auklėtiniais į Aušvico koncentracijos stovyklą ir jeigu kitų tautybių vaikai baisėjosi viskuo, tai lietuviai buvo susižavėję vieta. 

   Praėjo gal 17 metų po šių žodžių ir aš iki šiol juntu pyktį. Smalsumas, žingeidumas, noras pažinti istorinius įvykius? Taip. Atrakcija ir žavesys? Nemanau. 

   Nesvarbu ar tai būtų kankinimų muziejus Pakruojyje, filmas apie armėnų genocidą, ar knyga apie komunistinę Kiniją. Noras visą tai pamatyti/perskaityti nėra žiaurumas. Priešingai, tai leidžia suvokti, jog kiekviena tauta/valstybė turėjo savo tragediją.

   Aš baisėjausi skaitydama H. Miuler "Amo supuoklės", E. Shafak "Stambulo pavainikė", man buvo sunku skaityti A. Min "Raudonoji azalija" ar A. Solženicyn "Viena Ivano Denisovičiaus diena". Man taip pat dabar sunku rašyti apie neseniai perskaitytą M. Ishikawa knygą "Upė tamsoje".

    Aš džiaugiuosi kiekviena naujai pradėta skaityti knyga. Bet jau po kelių puslapių pradėjau jausti, kaip mano lūpų kampučiai svyra, atsirado gniužulas gerklėje, skaitau stipriai sukandus dantis. Aš seniai bejutau tokią empatiją knygos veikėjui. Kuomet norėjosi net apkabinti jį, verkti kartu, klausti kodėl lemta iškęsti šitiek kančių. Perskaičiusi knygą aš net ieškojau informacijos, kaip autoriui sekasi dabar, kaip baigėsi visa jo ir šeimos istorija.

   "Gyvenime tikriausiai man lemta tik bliauti." - rašo autorius. Sunku tai skaityti, sunku kuomet mirtis, neviltis, badas tampa tokia norma ir kasdienybė. Kai nebėra jėgų ne tik kovoti, bet ir pakelti ranką prieš save. 

  Tai nėra ta knyga, kurioje norėtųsi vertinti rašymo stilių, veikėjų portretus ar literatūrinę prasmę. Visą tai absoliučiai nesvarbu. Tai yra kančios, žmogaus tragedijos, bet tuo pačiu ir tvirtybės istorija.

   Manau suprantate, jog nerekomenduosiu knygos atostogoms, bet neišsigąskite to emocinio sunkumo. Knyga tikrai verta skaitymo. Liūdna, bet jaudinanti bei šokiruojanti. Man dar prireiks laiko, kol nuridensiu tą likusį akmenį nuo širdies.