Shari Lapena „Popierinės sienos“

2019 m. liepos 16 d., antradienis


                                                       

"Aš ją turiu. Jau viskas gerai"

     Būna skaitai knygą ir galvoji: iš kur pas autorių šitiek fantazijos bei kūrybiškumo, kaip galima sugalvoti šitokią istoriją, taip gyvenime tikrai nebūna. Būna, ir dar kaip būna. Ši knyga labai geras pavyzdys. Nes tik pradėjusi skaityti, supratau, jog ji man primena realų įvykį. 
    Manau daugelis būsit girdėję Madeleine McCann dingimo istoriją. Kuomet prieš 11 metų, atostogaudami Portugalijoje, tėvai išėjo vakarieniauti su draugais ir paliko savo vaikus vienus. Madeleine dingo ir ši paslaptinga byla neišspręsta iki šiol. Šia tema yra sukurta  begalė dokumentikos, kurią rekomenduoju pažiūrėti. 
    Tokia pati nelaimė nutinka ir knygos "Popierinės sienos" pagrindiniams veikėjams. Jauna šeima, Ana ir Markas, vakarieniauja "už sienos", kai jų 6 mėnesių kūdikis paslaptingai dingsta. Aš nenoriu moralizuoti ar smerkti tėvų poelgio, tiesiog pasirinkau poziciją, jog toks knygos siužetas ir tiek. 
    Nei vienam veikėjui aš nepajutau simpatijos. Kiekvienas turi ką slėpti, kiekvienas meluoja ir kuo toliau, tuo sunkiau išpainioti melo mazgus. Dar kartą suvoki, ką daro pinigai bei žmonių gobšumas.
   Knygoje nėra labai didelės įtampos, nėra tų šiurpuliukų ar didelės nuostabos. Tu žinai, kad įvyko faktas - dingo vaikas - ir tiesiog skaitai toliau norėdama sužinoti, kas tai padarė. Autorė nebandė labai klaidinti skaitytojų, nuo pat pradžių leido suprasti, jog įtariamųjų ratas nebus platus. Kaip ir Madeleine istorijoje, kas pirmiausia įtariami tokioje situacijoje?
  Labai norint galima rasti priekabių knygoje, bet pati istorija man visai patiko. Pabaiga sugebėjo nustebinti, o ir knygą perskaičiau per vakarą. Tad jeigu norisi neįpareigojančio detektyvo atostogoms ar vakaro atsipalaidavimui, tai ši knyga tikrai tiks.
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan