"Blogi dalykai tikrai vyksta"

    Jūs gyvenate tame pačiame bute, jūs miegate vienoje lovoje, maudotės viename duše, valgote toje pačioje virtuvėje, tačiau niekada nesusitinkate. Kaip? Tiek užteko tam, kad susigundyčiau perskaityti šią knygą. Iš pradžių tikėjausi, jog jų nesusitikimas bus mistinis. Panašiai kaip G. Musso knygoje "Rytoj". Tačiau jokios mistikos nebuvo (ir gerai), jie tiesiog .... nesusitikdavo (kurį laiką). 

   Kas man patiko:

• Pagrindinė knygos veikėja Tifė dirba leidykloje redaktoriaus pavaduotoja. O man patinka visos knygos, kur veikėjai susiję su knygomis/skaito/dirba knygyne. Tad jeigu turit tokių knygų rekomendacijų, būtinai parašykit;
• Daugiau nesugalvoju.

    Kas man nepatiko:  

• Paskutiniu metu žodį infantilus vartoju dažniau nei labas rytas. Su šita knyga viskas būtų gerai, jeigu veikėjams būtų 16 metų ir knyga būtų skirta paaugliams. Tuomet būtų galima suprasti daugelį jų poelgių bei pasirinkimų;
• Daug pompastikos, nuspėjamas siužetas, jokių intrigų ir staigmenų;
• Meilės istorija banali iki begalybės: asmeninės problemos, mes tik draugai, netyčia užtikau nuogą duše, mes tik draugai, išsinarinau koją, tau padėsiu, mes tik draugai, išdavystė, myliu, pabaiga;
• Autorė bandė paliesti labai daug skirtingų temų: psichologinis smurtas, artimo patekimas į kalėjimą, vaikystės traumos, sergantys vaikai. Bet į visas temas pažvelgta labai paviršutiniškai. Jau geriau yra pasirinkti vieną stiprią problematiką, kad ir psichologinį smurtą, bei visą knygą žaisti šita korta. 

    Kam rekomenduoju?

    Jeigu ką tik apsigynėte bakalaurą apie sensorines sistemas bei proprioreceptorių svarbą motorinėje kontrolėje, gulit paplūdimyje ir reikia knygos visiškam galvos "pravėdinimui". Aš skaičiau gulėdama lovoje, tai tikėjausi iš knygos daugiau. Daug daugiau.

Colleen Hoover "Mes dedame tašką"

"Užsimerkiau. Ji ir vėl pradeda. Dangsto tai, ko nenori matyti. Prisiima kaltę, kuri yra visai ne jos"

   Kai paklausdavau kitų, kurių knygų skoniu pasitikiu, ar verta skaityti C. Hoover "Mes dedame tašką", visi vienareikšmiškai atsakydavo: neverta, skysta knyga, nepatiks,  negaišk laiko. Bet aš esu perskaičiusi visas knygos E. L. James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" dalis. Knygų pasaulyje aš nebebijau nieko. 

  Skaitytojai taip pat manęs prašo rekomendacijų ir  klausia, ar verta ši knyga skaitymo. Tad supratau, jog turiu įsitikinti tai pati. Tuo labiau, kad knyga skelbiama kaip geriausias 2016 metų Goodreads meilės romanas. 

   Knygos tema pasirinkta tikrai jautri ir aktuali visais laikais: smurtas šeimoje, jo poveikis ir padariniai vaikams, (ne)pasitikėjimas savimi. Tačiau ne veltui pradžioje užsiminiau apie E. L. James knygą. Nes pirma pusė man tikrai priminė atspalvių tęsinį. Infantilūs dialogai, klišinės situacijos, silpnas rašymo stilius. Intymios scenos kėlė tik juoką. Kas gali susijaudinti, kai tave apmėto karvės mėšlu??? 

   Jau tikrai maniau, jog teks pritarti draugams dėl laiko gaišimo knygai. Bet! Antra knygos pusės man žiauriai patiko! Man taip patiko pagrindinės veikėjos elgesys ir jos priimti sprendimai. Aš skaičiau ir žavėjausi. Tai yra nereali žinutė, kurią autorė siunčia visoms moterims. Jeigu galėčiau, šitą knygą nemokamai išdalinčiau visuose moterų krizų centruose, visur, kur moterys ieško pagalbos dėl patirto smurto. Jeigu pažįstamų rate turėčiau tai patyrusių moterų, mano pirma dovana būtų ši knyga. 

   Visa ši istorija nėra fikcija. Autorė, būdama vaikas, matė smurtą šeimoje ir knygoje aprašyta jos mamos patirtis. Ir aš supratau, kodėl antra knygos dalis stipresnė. Nes tai, ką tu esi patyręs ir išgyvenęs aprašyti lengviau. Istorijoje jauti daugiau įtaigumo ir emocionalumo. Atrodė, kad net rašymo stilius pasikeitė. O pirma knygos pusė lyg pritempta. 

   Tad jeigu dabar manęs paklaustumėte, ar verta skaityti šią knygą, atsakyčiau: tikrai verta. Ir nepamirškite padovanoti ją moterims, kurios tą patyrė ar patiria. 

Shari Lapena „Popierinės sienos“

                                                       

"Aš ją turiu. Jau viskas gerai"

     Būna skaitai knygą ir galvoji: iš kur pas autorių šitiek fantazijos bei kūrybiškumo, kaip galima sugalvoti šitokią istoriją, taip gyvenime tikrai nebūna. Būna, ir dar kaip būna. Ši knyga labai geras pavyzdys. Nes tik pradėjusi skaityti, supratau, jog ji man primena realų įvykį. 

    Manau daugelis būsit girdėję Madeleine McCann dingimo istoriją. Kuomet prieš 11 metų, atostogaudami Portugalijoje, tėvai išėjo vakarieniauti su draugais ir paliko savo vaikus vienus. Madeleine dingo ir ši paslaptinga byla neišspręsta iki šiol. Šia tema yra sukurta  begalė dokumentikos, kurią rekomenduoju pažiūrėti. 

    Tokia pati nelaimė nutinka ir knygos "Popierinės sienos" pagrindiniams veikėjams. Jauna šeima, Ana ir Markas, vakarieniauja "už sienos", kai jų 6 mėnesių kūdikis paslaptingai dingsta. Aš nenoriu moralizuoti ar smerkti tėvų poelgio, tiesiog pasirinkau poziciją, jog toks knygos siužetas ir tiek. 

    Nei vienam veikėjui aš nepajutau simpatijos. Kiekvienas turi ką slėpti, kiekvienas meluoja ir kuo toliau, tuo sunkiau išpainioti melo mazgus. Dar kartą suvoki, ką daro pinigai bei žmonių gobšumas.

   Knygoje nėra labai didelės įtampos, nėra tų šiurpuliukų ar didelės nuostabos. Tu žinai, kad įvyko faktas - dingo vaikas - ir tiesiog skaitai toliau norėdama sužinoti, kas tai padarė. Autorė nebandė labai klaidinti skaitytojų, nuo pat pradžių leido suprasti, jog įtariamųjų ratas nebus platus. Kaip ir Madeleine istorijoje, kas pirmiausia įtariami tokioje situacijoje?

  Labai norint galima rasti priekabių knygoje, bet pati istorija man visai patiko. Pabaiga sugebėjo nustebinti, o ir knygą perskaičiau per vakarą. Tad jeigu norisi neįpareigojančio detektyvo atostogoms ar vakaro atsipalaidavimui, tai ši knyga tikrai tiks.