"Jie primena mums, kad meilė yra atsakymas į visus klausimus"

   Amerikietė Nina Sankovitch nuo mažens labai mėgo skaityti. Kaip teigia Nina - knygos buvo tarsi klijai, suvieniję jos imigrantų šeimą. Bet po staigios sesers mirties, kai atrodo gyvenimas prarado prasmę, ji pradėjo ieškoti būdų, kaip atsitiesti. Taip gimė "365" projektas, kurio metu ji kiekvieną dieną perskaitydavo po knygą, o savo patirtį aprašė - "Tolstoy and the Purple Chair - My Year of Magical Reading ". Ir tai buvo jos susitaikymo su netektimi terapija. 

  Filme "P.S. Myliu tave" pagrindinis veikėjas prieš mirtį palieka 10 laiškų su patarimais žmonai, kurie turėtų padėti susitaikyti jai su jo mirtimi. Ir tai yra dar vienas terapijos pavyzdys.

  Knygoje "Meilės laiškai iš Monmartro" - rašytojas Žiuljenas, po žmonos netekties, praranda gyvenimo džiaugsmą bei kūrybinį įkvėpimą. Tačiau moteris, prieš mirtį, priverčia jį pasižadėti parašyti jai 33 laiškus - po vieną už visus nugyventus metus. Būdų, kaip susitaikyti su netektimi, yra daug ir visi jie geri, kol mums tai padeda. 

   Pati istorija knygoje kažkur jau matyta/girdėta/skaityta, rašymo stilius neįmantrus, kiek infantilus, bet labai gražiai atskleistos visos gedėjimo stadijos. Skaitosi labai lengvai, nors buvo vietų kur susigraudinau. Knyga, kurios tikrai nedėčiau į atostogų lagaminą, nedovanočiau, ką tik pagimdžiusiai draugei ar porai vestuvių proga. Tačiau ją tikrai įtraukčiau į biblioterapinių knygų sąrašą, netekties tematika. Kai reikia to gražaus žodžio, suvokimo, jog nesi vienas tokioje situacijoje. Kai jauti, jog viduje dar slypi užslėpti jausmai ir reikia tik vos vos, jog juos atvertum.

   Beje, knygoje yra paminėta viena daina - Feist "Secret heart". Susiraskit ir paklausykit, man ji atspindi visą knygos esmę.

Jaroslavas Melnikas "Adata"

"Negalite nekęsti pats savęs, bet galite nekęsti savęs kituose"

   Haris Hūlė, Jonas Lina, Karlas Mjorkas - puikiai visiems žinomi skandinaviškų detektyvų protagonistai. Nuo šiol prie jų prisijungia ir lietuviška versija - komisaras Algimantas Butkus. 

    Danguje ereliui sukant ratus, ant trijų kryžių kalno randama jauna nužudyta . Ant kaktos - negyvas balandis, o kairė krūtis labai keista. Ką tai reiškia? Taip ir prasideda Butkaus kelionė nusikaltimo bei žmogaus psichikos pėdsakais.

    Stiprioji knygos pusė - nusikaltimo psichologija, kapstymasis po žmogaus pasąmonę bei tokio elgesio priežasčių ieškojimas. Ar tikrai nusikaltėliais tampama? O gal mes, visuomenė, padarome juos tokiais? Daug dėmesio skiriama religijai, simbolikai, sektų įtaką žmonėms. Jaučiasi, jog autorius tuom domėjosi nepaviršutiniškai.

  Knyga tikrai turi visus skandinaviško detektyvo bruožus: intriga, iki galo išlaikyta įtampa, šiek tiek naivumo ir meilės linijos. Man gal buvo per daug perteklinių siužeto linijų (visiškai nereikalinga tėčio ir dukters istorija).  Bet mes tikrai galime turėti antrą Jo Nesbo. Vienu metu net suabejojau ir pradėjau ieškoti, kas vertė šią knygą. Ir tik vėliau supratau, jog tai lietuvių autorius ir jo įtaigus tekstas, jokio vertimo.

  Viena iš priežasčių, kodėl man patinka lietuvių autorių knygos - paminėtos vietovės. Kai skaitai ir mintyse sau tari: ir aš buvau šitoj Rimi, ir aš lankiausi senam Vingio kino teatre. Žinau, kad paraleliai knyga buvo išleista ir Prancūzijoje, tai šis detektyvas galėtų būti vienas iš būdų viliojant turistus aplankyti Vilnių. 

   Knygose aš labai nemėgstu ir nepateisino vieno dalyko - seksizmo. Ir tai yra didžiausias šios knygos minusas. Kai moterys vadinamos žirafomis su didele krūtine, kuomet  svarstoma, ar priimti ją į darbą dėl rodomos iškirptės (o jeigu pradės gundyt bendradarbius). Ir aš nekalbu apie pagrindinę siužeto liniją, kur  nusikaltimas susijęs su moters kūnu ir jo seksualizavimas normalu. Bet antraeiliai veikėjai? Ar tikrai neįmanoma apklausti liudininkės nepaminint jos krūtinės dydžio? Ar mažakrūtės mažiau patikimesnės liudininkės? Daktarė buvo bjauri dėl savo charakterio, o ne dėl to, kad ji stora ir negraži. Prie vyresnio amžiaus gydytojos nėra gėdos nusirengti, o štai prie jaunos - nejauku, nes uniforma juk taip pabrėžia krūtis. Man vienu metu atrodė, kad ant viršelio reikėjo dėti visai ne erelį, o ...

  Tačiau aš neatmetu versijos, jog tai buvo sąmoningas autoriaus sprendimas. Žinot, kaip daugelis skandinavų detektyvų turi problemų su alkoholiu, tai mūsų Algimantas - seksistas. O gal tuo  nuolatiniu krūtų minėjimu buvo siekiama didesnės koreliacijos su pagrindiniu nusikaltimu? 

  Atmetus (ne)seksizmo faktą, keletą klišių bei stereotipų, pačią knygos idėją, jos išvystymą ir, svarbiausia, nusikaltimo psichologiją vertinu gerai. Visai patiko. Paskaitykit.

Christina Rickardsson "Niekada nesustok"

"Kas yra švediška? Kas yra braziliška? Kas aš?"

   Pamenate, kai prieš 20 metų pradėjo rodyti laidą "Atleisk", kuri su laiku virto į paieškų tarnybą? Kas ieškojo savo tikrų tėvų, giminių, kas vaikystės draugų. Tada aš buvau paauglė ir viena laida mane taip paveikė, kad išrausiau visus tėvų namus. Ieškojau dokumentų, kurie įrodytų, jog esu įvaikinta. Tuomet atrodė, kad tai smagu, galėsiu per TV ieškoti kitos šeimos. Bet neradau nieko. Mano tėvai yra tikri tėvai, sesuo irgi tikra. Jokios intrigos, neįdomu!

    Ir jeigu tuomet tai atrodė kaip nuotykis, tai skaitant autobiografinę knygą "Niekada nesustok" suvoki, kaip svarbu yra atrasti savo tapatybę, šaknis bei vidinį "aš".

   Du skirtingi pasauliai, dvi šalys ir kultūros, dvi tapatybės ir vienas žmogus. Vienoje rankoje skurdžios  Brazilijos gatvelės, gyvenimas miško oloje, maisto trūkumas, niekam nerūpintys, pykčio ir smurto pilni vaikai. Kitoje - įtėvių meilė, nuosavas kambarys, nauja kalba, draugai ir mokykla. Bet ar to pakanka, jog jaustumei vidinę pilnatvę? Ar gali jau atsakyti sau: kas aš? 

   Autorei to nepakako, todėl knygoje ji pasakoja ne tik apie pirmuosius septynerius metus Brazilijoje, vėlesnį gyvenimą Švedijoje, bet ir kaip nusprendžia grįžti bei pagaliau pažvelgti savo praeičiai į akis.

   Jei atvirai, aš nesitikėjau iš šios knygos daug, bet gavau su kaupu. Skaitant labai jautėsi autorės atvirumas, nuoširdumas, noras ne tik papasakoti savo istoriją, bet ir analizuoti, kodėl taip nutiko, ką jai tai reiškia. Kaip gyvenimas gatvėje ją privertė per greit suaugti, kiek tai turėjo įtakos jos charakteriui ir padėjo įsitvirtinti Švedijoje. 

  Knyga yra tokio atvirumo, jog ji net prisipažįsta apie vaikystėje įvykdytą sunkų nusikaltimą. Aš labai tikiuosi, kad autorė pasitarė su teisininkais prieš rašant knygą. 

   Nors atvirumo buvo daug, bet man norėjosi dar daugiau. Ypač apie tai, kaip jai sekėsi adaptuotis švediškoje aplinkoje, ar jai patiko IKEA kukuliai su spanguolėm, kokie sunkumai kilo bendraujant su įtėviais ir etc. Būtent dėl to aš pradėjau ieškoti informacijos internete, sekti ją IG, klausytis jos paskaitų. Sužinojau, jog autorė po knygos tapo žinoma Brazilijoje bei įkūrė paramos fondą skurde gyvenantiems vaikams. 

  Man nuotraukos knygoje nėra būtinybė, bet šioje knygoje jos labai tiko ir leido dar empatiškiau pažvelgti į autorės gyvenimą. Rekomenduoju, viena iš geresnių mano šiemet skaitytų knygų, kurią perskaičiau per vakarą. 

  

Elizabeth H. Winthrop "Paskutinė malonė"

   Rasizmo tematika tiek knygose, tiek filmuose - mano viena mėgstamiausių. Todėl "Paskutinė malonė" buvo laukiamiausia šių metų knyga. Anotacija išduoda, jog istorija paremta tikrais faktais. Jaunas juodaodis vaikinas nuteistas myriop už nusikaltimą, kurio nepadarė. Miestelio žmonės susiskirsto į dvi stovyklas: užjausti ar bausti? Pasigailėti ar pasmerkti? Ir tai yra lygiai tiek, kiek Jums reikia žinoti apie knygos siužetą. Nes nieko daugiau įdomaus joje nėra.

    Nors knygos tema labai jautri, bet joje pritrūko visko. Ypač pačio nusikaltimo aprašymo, to įvykio, kuris privedė pagrindinį veikėją iki kalėjimo kajutės. Sakysit toks buvo autorės sumanymas? Gerai, bet jeigu jau tu nusprendi neatskleisti nusikaltimo, nepateikti nuteistojo versijos ir nori žaisti tik psichologijos korta, tai turi būti labai stipru. Taip stipru, jog sugebėtum paveikti skaitytoją, priverstum jį šluostytis ašaras, atvertum širdį ir išimtum visus empatijos likučius. Viso to nebuvo. Istorija nei paveiki nei realistiška. 

   Taip pat labai blankūs veikėjai, neišvystyti personažų charakteriai. Tokie blankūs, jog neatsimenu nei vieno iš jų ir net nepasakyčiau dabar pagrindinio veikėjo vardo. Nors kitą dieną aš visos knygos jau neprisiminiau. 

    Iš tokių knygų aš tikiuosi vieno - jausmo. Šį kartą buvo vienintelis jausmas - greičiau baigti skaityti. Mano laukiamiausia knyga tapo prasčiausia metų knyga. Buvo galima "išspausti" žymiai daugiau. 

   Galiu pagirti tik knygos viršelį bei pavadinimą, kuris taikliai atspindi knygos pabaigą. Būtų galima ilgai ir nuobodžiai diskutuoti, ar tai, kas nutiko tikrai yra (ne)malonė.

    Jeigu Jūs norite knygos, kurioje būtų labai stipriai aprašyta mirtininko psichologija, tai geriau skaitykite H. Kent "Paskutinės apeigos". Jeigu norisi knygos apie įvykdytą nusikaltimą su rasizmo prieskoniu, tuomet imkite H. Lee "Nežudyk strazdo giesmininko". Man ši knyga yra šių dviejų mišinys. Tik labai prastas mišinys.

Masaji Ishikawa "Upė tamsoje"

 

"Nuoširdžiai troškau jo paklausti: "Ar tempei įkalnėn jau atšalusį savo motinos kūną?""

   Kartą mano istorijos mokytoja pasakė mums, mokiniams: patys žiauriausi yra lietuvių vaikai. Kadangi vyko su savo auklėtiniais į Aušvico koncentracijos stovyklą ir jeigu kitų tautybių vaikai baisėjosi viskuo, tai lietuviai buvo susižavėję vieta. 

   Praėjo gal 17 metų po šių žodžių ir aš iki šiol juntu pyktį. Smalsumas, žingeidumas, noras pažinti istorinius įvykius? Taip. Atrakcija ir žavesys? Nemanau. 

   Nesvarbu ar tai būtų kankinimų muziejus Pakruojyje, filmas apie armėnų genocidą, ar knyga apie komunistinę Kiniją. Noras visą tai pamatyti/perskaityti nėra žiaurumas. Priešingai, tai leidžia suvokti, jog kiekviena tauta/valstybė turėjo savo tragediją.

   Aš baisėjausi skaitydama H. Miuler "Amo supuoklės", E. Shafak "Stambulo pavainikė", man buvo sunku skaityti A. Min "Raudonoji azalija" ar A. Solženicyn "Viena Ivano Denisovičiaus diena". Man taip pat dabar sunku rašyti apie neseniai perskaitytą M. Ishikawa knygą "Upė tamsoje".

    Aš džiaugiuosi kiekviena naujai pradėta skaityti knyga. Bet jau po kelių puslapių pradėjau jausti, kaip mano lūpų kampučiai svyra, atsirado gniužulas gerklėje, skaitau stipriai sukandus dantis. Aš seniai bejutau tokią empatiją knygos veikėjui. Kuomet norėjosi net apkabinti jį, verkti kartu, klausti kodėl lemta iškęsti šitiek kančių. Perskaičiusi knygą aš net ieškojau informacijos, kaip autoriui sekasi dabar, kaip baigėsi visa jo ir šeimos istorija.

   "Gyvenime tikriausiai man lemta tik bliauti." - rašo autorius. Sunku tai skaityti, sunku kuomet mirtis, neviltis, badas tampa tokia norma ir kasdienybė. Kai nebėra jėgų ne tik kovoti, bet ir pakelti ranką prieš save. 

  Tai nėra ta knyga, kurioje norėtųsi vertinti rašymo stilių, veikėjų portretus ar literatūrinę prasmę. Visą tai absoliučiai nesvarbu. Tai yra kančios, žmogaus tragedijos, bet tuo pačiu ir tvirtybės istorija.

   Manau suprantate, jog nerekomenduosiu knygos atostogoms, bet neišsigąskite to emocinio sunkumo. Knyga tikrai verta skaitymo. Liūdna, bet jaudinanti bei šokiruojanti. Man dar prireiks laiko, kol nuridensiu tą likusį akmenį nuo širdies.

Beth O'Leary "Atskirai kartu"

"Blogi dalykai tikrai vyksta"

    Jūs gyvenate tame pačiame bute, jūs miegate vienoje lovoje, maudotės viename duše, valgote toje pačioje virtuvėje, tačiau niekada nesusitinkate. Kaip? Tiek užteko tam, kad susigundyčiau perskaityti šią knygą. Iš pradžių tikėjausi, jog jų nesusitikimas bus mistinis. Panašiai kaip G. Musso knygoje "Rytoj". Tačiau jokios mistikos nebuvo (ir gerai), jie tiesiog .... nesusitikdavo (kurį laiką). 

   Kas man patiko:

• Pagrindinė knygos veikėja Tifė dirba leidykloje redaktoriaus pavaduotoja. O man patinka visos knygos, kur veikėjai susiję su knygomis/skaito/dirba knygyne. Tad jeigu turit tokių knygų rekomendacijų, būtinai parašykit;
• Daugiau nesugalvoju.

    Kas man nepatiko:  

• Paskutiniu metu žodį infantilus vartoju dažniau nei labas rytas. Su šita knyga viskas būtų gerai, jeigu veikėjams būtų 16 metų ir knyga būtų skirta paaugliams. Tuomet būtų galima suprasti daugelį jų poelgių bei pasirinkimų;
• Daug pompastikos, nuspėjamas siužetas, jokių intrigų ir staigmenų;
• Meilės istorija banali iki begalybės: asmeninės problemos, mes tik draugai, netyčia užtikau nuogą duše, mes tik draugai, išsinarinau koją, tau padėsiu, mes tik draugai, išdavystė, myliu, pabaiga;
• Autorė bandė paliesti labai daug skirtingų temų: psichologinis smurtas, artimo patekimas į kalėjimą, vaikystės traumos, sergantys vaikai. Bet į visas temas pažvelgta labai paviršutiniškai. Jau geriau yra pasirinkti vieną stiprią problematiką, kad ir psichologinį smurtą, bei visą knygą žaisti šita korta. 

    Kam rekomenduoju?

    Jeigu ką tik apsigynėte bakalaurą apie sensorines sistemas bei proprioreceptorių svarbą motorinėje kontrolėje, gulit paplūdimyje ir reikia knygos visiškam galvos "pravėdinimui". Aš skaičiau gulėdama lovoje, tai tikėjausi iš knygos daugiau. Daug daugiau.

Colleen Hoover "Mes dedame tašką"

"Užsimerkiau. Ji ir vėl pradeda. Dangsto tai, ko nenori matyti. Prisiima kaltę, kuri yra visai ne jos"

   Kai paklausdavau kitų, kurių knygų skoniu pasitikiu, ar verta skaityti C. Hoover "Mes dedame tašką", visi vienareikšmiškai atsakydavo: neverta, skysta knyga, nepatiks,  negaišk laiko. Bet aš esu perskaičiusi visas knygos E. L. James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" dalis. Knygų pasaulyje aš nebebijau nieko. 

  Skaitytojai taip pat manęs prašo rekomendacijų ir  klausia, ar verta ši knyga skaitymo. Tad supratau, jog turiu įsitikinti tai pati. Tuo labiau, kad knyga skelbiama kaip geriausias 2016 metų Goodreads meilės romanas. 

   Knygos tema pasirinkta tikrai jautri ir aktuali visais laikais: smurtas šeimoje, jo poveikis ir padariniai vaikams, (ne)pasitikėjimas savimi. Tačiau ne veltui pradžioje užsiminiau apie E. L. James knygą. Nes pirma pusė man tikrai priminė atspalvių tęsinį. Infantilūs dialogai, klišinės situacijos, silpnas rašymo stilius. Intymios scenos kėlė tik juoką. Kas gali susijaudinti, kai tave apmėto karvės mėšlu??? 

   Jau tikrai maniau, jog teks pritarti draugams dėl laiko gaišimo knygai. Bet! Antra knygos pusės man žiauriai patiko! Man taip patiko pagrindinės veikėjos elgesys ir jos priimti sprendimai. Aš skaičiau ir žavėjausi. Tai yra nereali žinutė, kurią autorė siunčia visoms moterims. Jeigu galėčiau, šitą knygą nemokamai išdalinčiau visuose moterų krizų centruose, visur, kur moterys ieško pagalbos dėl patirto smurto. Jeigu pažįstamų rate turėčiau tai patyrusių moterų, mano pirma dovana būtų ši knyga. 

   Visa ši istorija nėra fikcija. Autorė, būdama vaikas, matė smurtą šeimoje ir knygoje aprašyta jos mamos patirtis. Ir aš supratau, kodėl antra knygos dalis stipresnė. Nes tai, ką tu esi patyręs ir išgyvenęs aprašyti lengviau. Istorijoje jauti daugiau įtaigumo ir emocionalumo. Atrodė, kad net rašymo stilius pasikeitė. O pirma knygos pusė lyg pritempta. 

   Tad jeigu dabar manęs paklaustumėte, ar verta skaityti šią knygą, atsakyčiau: tikrai verta. Ir nepamirškite padovanoti ją moterims, kurios tą patyrė ar patiria. 

Shari Lapena „Popierinės sienos“

                                                       

"Aš ją turiu. Jau viskas gerai"

     Būna skaitai knygą ir galvoji: iš kur pas autorių šitiek fantazijos bei kūrybiškumo, kaip galima sugalvoti šitokią istoriją, taip gyvenime tikrai nebūna. Būna, ir dar kaip būna. Ši knyga labai geras pavyzdys. Nes tik pradėjusi skaityti, supratau, jog ji man primena realų įvykį. 

    Manau daugelis būsit girdėję Madeleine McCann dingimo istoriją. Kuomet prieš 11 metų, atostogaudami Portugalijoje, tėvai išėjo vakarieniauti su draugais ir paliko savo vaikus vienus. Madeleine dingo ir ši paslaptinga byla neišspręsta iki šiol. Šia tema yra sukurta  begalė dokumentikos, kurią rekomenduoju pažiūrėti. 

    Tokia pati nelaimė nutinka ir knygos "Popierinės sienos" pagrindiniams veikėjams. Jauna šeima, Ana ir Markas, vakarieniauja "už sienos", kai jų 6 mėnesių kūdikis paslaptingai dingsta. Aš nenoriu moralizuoti ar smerkti tėvų poelgio, tiesiog pasirinkau poziciją, jog toks knygos siužetas ir tiek. 

    Nei vienam veikėjui aš nepajutau simpatijos. Kiekvienas turi ką slėpti, kiekvienas meluoja ir kuo toliau, tuo sunkiau išpainioti melo mazgus. Dar kartą suvoki, ką daro pinigai bei žmonių gobšumas.

   Knygoje nėra labai didelės įtampos, nėra tų šiurpuliukų ar didelės nuostabos. Tu žinai, kad įvyko faktas - dingo vaikas - ir tiesiog skaitai toliau norėdama sužinoti, kas tai padarė. Autorė nebandė labai klaidinti skaitytojų, nuo pat pradžių leido suprasti, jog įtariamųjų ratas nebus platus. Kaip ir Madeleine istorijoje, kas pirmiausia įtariami tokioje situacijoje?

  Labai norint galima rasti priekabių knygoje, bet pati istorija man visai patiko. Pabaiga sugebėjo nustebinti, o ir knygą perskaičiau per vakarą. Tad jeigu norisi neįpareigojančio detektyvo atostogoms ar vakaro atsipalaidavimui, tai ši knyga tikrai tiks.