"Aniems jis tebuvo senis, kuris gyveno oloje, šnekasi su savimi ir rytais pritūpęs prie kalnų upelio prausiasi jo lediniu vandeniu"
2016 m. "Man Booker International" premijos nominacija, 2017 m. vertingiausių verstinių knygų penketuko sąraše, bestseleris Vokietijoje. Toks knygos įvertinimas, geri kitų atsiliepimai ir lyginimas su John Williams knyga "Stouneris", patraukė ir mano dėmesį bei norą perskaityti knygą.
Aš dažnai baidausi labai plonų knygų. Iš vienos pusės, tokios knygos labai greit perskaitomos. Iš kitos - kaip galima sutalpinti gerą istoriją į 130psl.? Arba autorius turi turėti didelį talentą, sugebėti užkabinti skaitytoją, arba knyga bus neverta skaitytojų dėmesio.
Knygoje pasakojama vieno žmogaus, Andrėjaus Egerio, gyvenimo istorija. 130 puslapių sunkios vaikystės, darbo, karo, meilės ir vienatvės. 130 puslapių kalnų, sniego ir ypatingo žmogaus ryšio su gamta. Tarsi odė gyvenimui.
Rodos niekas nevyksta, nėra kažkokio ypatingo siužeto, intrigų, kulminacijų, tačiau suvoki, jog skaitai apie karą, mirtį, vienišumą. Bet skaitant knygą sklinda tokia vidinė ramybė, kad net aprašomi lavonai nesukelia jokių blogų jausmų. Juk visą tai ir yra Egerio gyvenimas, vieno paprasto žmogaus gyvenimas.
Nejunti, kaip įpusėji knygą ir nori, jog ji nesibaigtų. Istorija apie nieką, bet tuo pačiu ir apie viską. Kažkokia beprasmybės prasmė. Labai norisi pagirti autoriaus poetišką rašymo stilių, įtaigiai aprašytus gamtos vaizdus. Atrodo nėra nei vieno nereikalingo žodžio, jokios nereikalingos pompastikos.
Užvertus knygą supranti, kad kartais knygos gerumas nepriklauso nuo puslapių skaičiaus ir autoriui tikrai pavyko sukurti gerą, išgrynintą istoriją. Griebkit ir skaitykit.
Skaičiau šią knygą gal prieš metus ir dar iki šiol prisimenu tą vidinę ramybę, kuri sklido skaitant pasakojimą. Kartais pagalvoju, kad nebūtinai gera knyga turi turėti 300 ar daugiau puslapių... Geram, nuoširdžiam pasakojimui pakanka daug mažiau :)
AtsakytiPanaikinti