"Mane ištiko koma. Mano vyras manęs nemyli. Kartais aš meluoju"
Taip prasideda intriguojanti Amberės Reinolds istorija. Nubudusi ligoninėje, po auto įvykio, ji negali pajudinti kūno, negali atsimerkti ir ištarti žodžio. Vienintelė likusi jos galia - klausa. Girdi, kaip kalba seselės, vyras, sesuo, nepažįstami žmonės, bet nesupranti, kas vyksta, kas nutiko ir kuo gali pasitikėti.
Istorija pasakojama trijomis laiko perspektyvomis: savaitė iki įvykio, dabartis ir vaikystės dienoraščiai, kuriuose atskleidžiama daug intrigų ir būsimų poelgių priežastys. Ar prie jos nelaimės prisidėjo vyras, kurį įtarinėja ir policija? Bet kodėl jis taip priešiškai nusiteikęs prieš Amberės seserį? Ir kodėl to gydytojo balsas toks girdėtas, bet nepatikimas?
Kai atrodo, kad pradedi perprasti veikėjus, numatyti kaltininkus, viskas tiesiog apsiverčia aukštyn kojomis. Niekuo negali pasitikėti. Perskaitai dar kelis skyrius ir gali istoriją dėlioti iš naujo. Vėl! Būna knygų, kurias sugadina daug siužetinių linijų. Pradedi painiotis, sunku sekti įvykius, bet tik ne ši knyga. Nors visko daug, tačiau taip autorė meistriškai vedžioja skaitytojus už nosies. Pabaigoje atrodo, kad kiekviena ta linija buvo reikalinga ir net pradedi ieškoti visų simbolių, užuominų ar ištartų žodžių.
Knygos užteks tik keliems vakarams, nes geras rašymo stilius, puikūs psichologiniai veikėjų portretai, netikėti siužeto vingiai taip įtrauks, kad negalėsite atsitraukti nuo knygos.
Kas svarbiausia skaitant psichologinį trilerį? Žinoma pabaiga. Jeigu galėčiau, tai šią knygą pavadinčiau "Kartais aš psichuoju". Nes pabaiga tokia šokiruojanti, tokia netikėta. Nors tuo pačiu dviprasmiška ir paliekanti aliuziją knygos tęsiniui.
Knygos anotacijoje yra rašytojos B. A. Paris citata: "Protinga, prikaustanti ir meistriškai sunarpliota, man žiauriai patiko". Ir aš pritariu kiekvienam jos žodžiui. Neseniai gyriau šios autorės knygą "Anapus uždarų durų", kuri man labai patiko, bet "Kartais aš meluoju" - man žiauriai patiko. Griebkit ir skaitykit.