Knygos autorių pirmą kartą pamačiau TV ekranuose. Ir būna tokių
žmonių, kurių realiai tu nepažįsti, bet jauti jų skleidžiamą šilumą. “Nu
toks gerietis” - sakom kokiai draugei. Toks man atrodo ir Robertas Šarknickas. Žmogus, su kuriuo galėtum sėdėt prie kavos puodelio ir kalbėtis visą dieną. Ir kalbėtis nebūtinai tik apie gražius dalykus.
“Šarkos sielos šauksmas” - aš nežinau, ar gali būti tinkamesnis
pavadinimas šiai knygai. Kai skaitydama jauti kiekvieną to vaiko
nuoskaudą, nubrauki kartu ašarą, kai tiesiog girdi tą tylų sielos
šauksmą!
Tai nėra romanas ar išgalvotos istorijos. Visa tai
realybė ir vyko šalia mūsų. Gūdūs sovietiniai laikai, kuomet vaikų
namuose dirbo kas norėjo ir kalbų apie pašaukimą darbui ar meilę vaikams
net nebuvo. Apie berniuką, mėtomą tarp valdiškų įstaigų ir globėjų.
Apie nuolatinį savęs kaltinimą, suaugusių smurtą, artimųjų ir meilės
troškimą.
Emociškai labai sunki knyga. Sunku skaityti apie
vaiko norą prisišlapinti į lovą, kad niekas nemuštų (!?!) ar gulėjimą
leisgyviui po mokytojo smurto. Bet verta. Tam, kad suprastumėm, kiek
daug turime ir dar kartą apkabintume savo artimuosius.
Kitas,
man labai patikęs, dalykas knygoje - atleidimas. Taip, tai sunku. Bet
verta dėl savęs. Knygos autorius po daug metų aplankė visas tas vietas,
globėjus. Vienus rado gyvus, kitų - kapus. Ir iš to, kaip klostėsi tų
negerų žmonių likimai, aš dar kartą supratau, kad lazda turi du galus.
Banali tiesa, bet gyvenime už viską tenka susimokėti. Kartais net per
skaudžiai.
Užaugęs autorius tapo teatro ir kino režisieriumi,
dviejų dukrų tėčiu, vyru ir seimo nariu. Ir būtent tokie žmonės, perėję
tą pragarą, turėtų dirbti su socialiniais projektais. Kaip pats
autorius teigia, lankydamas vaikų namus jis neveža jokių dovanų. Jie
turi viską. Jis veža jiems apkabinimus ir meilę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą