Aš visą gyvenimą nemoku, kad medis tylėtų "..Nemoku mirties. Sakau, kad mirties nemoku. Dabar ir per amžius Nemoku, nesuprantu. Štai: lyg nesuprastą pamoką Tylėdami išnešam žmogų. O atrodo, kad upę, Išėjusią iš krantų..."
Sapnas Šią naktį sapnavau, jog tu mirei: Kažkur toli, atrodo, varpas gaudė, Visam name užgeso žiburiai, Ir širdį juodas nerimas suspaudė, Ir visas aš raudojimu virtau, Ir meilės žodžiai daužėsi krūtinėj - Lig šiol, deja, nepasakyti tau, Dabar jie buvo žodžiai paskutiniai. Aš parklupau po didele našta: Tai mano meilė, - tavo balsas tarė. Ir pajutau, kad meilė - net ir ta - Man dvigubai sunkesnė pasidarė.
Šypsena gatvėjeŠypsena gatvėjeIlgai stebėjau vieną žmogų:jisai stovėjo ir šypsojos.Gatve važiavo, ėjo žmonės.O jis stovėjo ir šypsojos.Kaip keista, ne tiesa?Vidur dienoskad taip stovėtų ir šypsotųs…Aš pasekiau jo žvilgsnį -rodos, nieko.Paskui į veidą pažiūrėjau -kiek pavargęsir šiandien nesiskutęs.Kaip keista, ne tiesa?Vidur dienoskad taip stovėtų ir šypsotųs…Nejučiomir aš ėmiau šypsotis.Nuostabu!Jūs pabandykit:vidury dienossustokit gatvėj ir, lyg niekur nieko,šypsokitės.Be galo gera.Paskui aš priėjau prie jo:- Atleiskit…jūs visą laiką šypsotės.Ar negalėtumėt paaiškinti -kodėl?Jis pažiūrėjo į mane -akimirka -ir šypsena prapuolė:- Šypsausi? Aš?Tai jums tik pasirodė…O, be to,koks jūsų reikalas?Ir jis nuėjo.Aš likau jo vietoj.Bet jau nei jis, nei ašnesišypsojom.Justinas Marcinkevičius mano visų laikų mėgstamiausias Marcinkevičiaus eilėraštis :)
Kokia būtų jo pagrindinė mintis?
o kaip jums atrodo? Visiškai nesuprantat? :D
Šypsena gatvėje
AtsakytiPanaikintiŠypsena gatvėje
Ilgai stebėjau vieną žmogų:
jisai stovėjo ir šypsojos.
Gatve važiavo, ėjo žmonės.
O jis stovėjo ir šypsojos.
Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…
Aš pasekiau jo žvilgsnį -
rodos, nieko.
Paskui į veidą pažiūrėjau -
kiek pavargęs
ir šiandien nesiskutęs.
Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…
Nejučiom
ir aš ėmiau šypsotis.
Nuostabu!
Jūs pabandykit:
vidury dienos
sustokit gatvėj ir, lyg niekur nieko,
šypsokitės.
Be galo gera.
Paskui aš priėjau prie jo:
- Atleiskit…
jūs visą laiką šypsotės.
Ar negalėtumėt paaiškinti -
kodėl?
Jis pažiūrėjo į mane -
akimirka -
ir šypsena prapuolė:
- Šypsausi? Aš?
Tai jums tik pasirodė…
O, be to,
koks jūsų reikalas?
Ir jis nuėjo.
Aš likau jo vietoj.
Bet jau nei jis, nei aš
nesišypsojom.
Justinas Marcinkevičius
mano visų laikų mėgstamiausias Marcinkevičiaus eilėraštis :)
Kokia būtų jo pagrindinė mintis?
AtsakytiPanaikintio kaip jums atrodo? Visiškai nesuprantat? :D
AtsakytiPanaikinti