Kazys Saja "Gvidono apsiaustas"

2011 m. sausio 28 d., penktadienis


Žanras: apysaka
Puslapių skaičius: 119
Knyga nuosava
Perskaityta: 2011 01 19
Leidykla: Vyturys, 1988
Pažintis: pirmoji autoriaus skaityta knyga
Vertinimas: 5/5



  Šios knygos niekad nebūčiau skaičiusi, jei nebūčiau sužinojusi, apie neįprastą istorijos pateikimą. Kuomet skaitai knygą ir pats gali rinktis istorijos tęsinį bei pabaigą. Sudaužei vazoną. Ką darai?  Prisipažįsti mamai ir atgailauji? Tuomet renkiesi vieną kelią. O gal nieko nesakai ir sumeluoji, kad katinas? Tada skaitai kitą istorijos variantą. Puiki knyga, pasižiūrėti į savo sąžinę, kaip elgtumėmes vienu, ar kitu atveju. Taip iš viso knygoje susidaro 5 atskiros istorijos. Aš žinoma perskaičiau visas, įdomumo dėlei :)
  Tai knyga, atskleidžianti tėvų ir vaikų santykius, bendravimą. Su visais vaikystėje būdingais nuotykiais, nelaimėmis, išdaigomis ir rūpesčiais. Rekomenduoju perskaityti savo vaikams, o ir patiems tikrai patiks, ypač, kai vėl prisimeni savo vaikystę. Kai randi knygoje savo vartotus žodžius: atbulaika (tas, kuris viską daro atbulai) ar gogelmogelis. Kai negali nustoti juoktis, skaitant, kad ir šias citatas:

Tėtis kalbina sūnų, kad pagaliau ištartų TETIS

-Pasakyk, Sigitėli, kad aš - tavo tėtė. TĖ TĖ, supratai? Tėtė
-Boba, - paleidęs koją atsiliepė Sigitas, - Boba, bo bo bo.
- Oj, gausi tei tei.. - pagrasino tėtis ir paskutinį sykį priminė sūnui visus įmanomus tėčio variantus: - Tė tė! Pa pa! Ta ta!...Vardu vadink, jeigu taip nori. Tėtė, Papa, Jonas....
- Boba! - bubleno sūnus


-Sigitai , pasakyk - "šešios žasys su šešiais žąsiukais". Pasakyk labai greit.
- Dvylika, - patylėjęs atsiliepė tas.
- Ko dvyliką?
- Žąsų.

Karlas, Otas, Artūras ir Oskaras

2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

  Šiandien darbo reikalais teko apsilankyti Šilutėje. Gerai, kad turėjau su savimi fotoaparatą. Kaip manot, kas sieja pavadinime išvardintus vyrus? Taip, giminystės ryšiai, bet ne tik :) Karlas Sekuna pirmasis atidarė Šilutėje knygyną, vėliau perleidęs savo sūnui ir anūkams.
  Bandžiau internete paieškoti daugiau info apie juos, bet vargu bau, ką ir rasi. Wikipedia ir tai, parašius tik vieną sakinį apie juos:
1891-1944 m. veikusi Sekunų spaustuvė (tėvas Karlas, sūnus Otas, jo sūnus Oskaras) išspausdino apie 50 lietuviškų leidinių.




Virginia Woolf "Savas kambarys"

2011 m. sausio 21 d., penktadienis


Žanras: esė
Puslapių skaičius: 143
Knyga nuosava
Perskaityta: 2011 01 19
Leidykla: Charibdė, 1998
Pažintis: pirmoji autorės skaityta knyga
Vertinimas: 5/5




"Jaunos moterys - pasakyčiau aš, ir prašom susikaupti, nes pradedu savo moralą, - jūs, mano manymu, esate tiesiog apgailėtinos neišmanėlės. Nė sykio nesate padariusios bent kiek reikšmingesnio atradimo. Nesugriovėte nė vienos imperijos, nė karto nevedėte karių į mūšį, Shakespeare'o dramas parašėte ne jūs ir nė vienai barbarų rasei nenešėte civilizacijos šviesos. Kuo gi galėtumėt pasiteisinti?"

   Tikrai, ką mes, moterys, tokio jau padarėm? Ar laimėjom daugiau Nobelio premijų nei vyrai, ar parašėm žymesnių romanų nei vyrai, ar palikom žymesnį įspaudą istorijoje nei vyrai? NE, tikriausiai atsakytų ne tik XVII - XXa gyvenę, bet ir šių laikų vyrai.
  Bet ar turėjo moteris galimybių visa tai padaryti? Ar moteriai buvo atvertos visos kūrybos durys? Tai būtent ir bando atskleisti V. Woolf savo knygoje. Apie moterį, kuriančią moterį ir su kokiomis kliūtimis jai reikėjo susidurti įvairių amžių sandūroje. 
  "Moteris ir literatūra"- tokia šios esės tema. Kokios tos moterys yra arba kokią literatūrą jos kurią, arba kokia yra literatūra apie jas? Kaip teigia V. Woof "grožinėje literatūroje, ji valdė karalių ir užkariautojų likimus, o iš tikrųjų - tapdavo verge kiekvieno vaikėzo, kurio tėvai prievarta užmaudavo žiedą jai ant piršto. Knygose jos lūpos taria poetiškiausius žodžius, išsako tauriausias mintis; o iš tikrųjų ji vos tepaskaitė, vargiai mokėjo rašyt ir buvo savo vyro nuosavybė".
  Iš tikrųjų, kokias galimybes turėjo moteris tais laikais? Kai visas jos darbas buvo auginti vaikus, sėdėti namie, ruošti maistą vyrui. Savų pinigų gali turėti tik tiek, kiek duos vyras. XIX a. pra. vidurinio luomo šeima teturėdavo tik vieną kambarį - svetainę. Moteris rašytoja būdavo priversta kurti bendroje svetainėje, sėdėdama kartu su vaikais. J. Austen slėpė savo rankraščius net nuo artimiausių žmonių, dangstė juos sugeriamojo popieriaus lapais. Ir koks požiūris buvo į kuriančią moterį? Knygoje paminėta viena kunigaikštienės knyga, apie kurią Dorothy Osborne atsiliepia: "Akivaizdu, kad ši vargšė moteris truputį nesveiko proto, antraip jai į galvą nešautų rašyti knygų ir eilių; aš ir dvi savaites nemiegojusi nieko panašaus nesugalvočiau".
  Bet ar viskas buvo taip jau blogai? J. Austen, seserys Brontės parašė genialius ir puikius romanus, žinomus ir skaitomus ir šiais laikais. Nors Woolf knygoje pakritikuoja Ch. Bronte už per pigiai parduotą romano rankraštį ir jeigu ji būtų geriau pažinusi judrųjį pasaulį, miestus, sukaupusi daugiau gyvenimiškos patirties, turėjusi galimybė plačiau bendrauti su žmonėmis, būtų parašiusi dar geresnį romaną.
  Kas būtų jei apverstume visą tai iš kitos pusės ir moterų vietoje pastatytume vyrą? Tarkim L. Tolstojus būtų "užsisklendęs nuo likusio pasaulio" ir drauge su ištekėjusia moterim apsigyvenęs vienuolyne, pavyzdžiui, gal ir būtų patyręs kokią prasmingą gyvenimo pamoką, bet kažin, ar būtų parašęs "Karas ir taika". Arba sužinotume, kad Shakespear'as iš tikro buvo visai netalentingas, o už jį romanus parašė sesuo (tokia galimybė būtų, jei jo sesuo nebūtų anksti mirusi).
 "Moterys , kaip ir vyrai, turi daugiau interesų - ne vien amžinąjį rūpinimąsi namais" - argi šios citatos mes nepritaikome sau ir šiais laikais? Kaip teigia Woolf "duokite jai kambarį ir penkis šimtus svarų per metus, suteikite jai galimybę sakyti, ką galvoja, ir praleisti maždaug pusę to, apie ką ji dabar rašo, ir vieną gražią dieną ji sukurs nepalyginamai geresnę knygą".
   Nuostabi knyga, nemoralizuojanti, nemokanti, o bandanti į viską pažiūrėti humaniškai. Rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems ir visoms. O į užduotą klausimą, pradžioje paminėtoje citatoje, kuo gi galėtumėt pasiteisinti, taikliau autorė atsakyti ir negalėjo:

"Jeigu ne mes (moterys), niekas neplaukiotų šitomis jūromis ir nedirbtų šių derlingų žemių. Mums teko pagimdyti ir ligi kokių šešių ar septynių metų maitinti, prausti ir mokyti tuos visus tūkstantį šešis šimtus dvidešimt tris milijonus žmogiškų būtybių, kurios, kaip teigia statistika, šiuo metu gyvena pasaulyje. o tam reikia laiko, net jeigu kas nors ir padeda."
 

 

E. M. Remarque "Dangus neturi išrinktųjų"

2011 m. sausio 20 d., ketvirtadienis


Žanras: romanas
Puslapių skaičius: 303
Knyga nuosava
Perskaityta: 2011 01 14
Leidykla: Žaltvykslė, 2006
Pažintis: antroji autoriaus skaityta knyga
Vertinimas: 4/5




   Kaip bebūtų keista, šiuo rašytoju susidomėjau gulėdama Egipto paplūdimyje. Kuomet susipažinau su viena lietuvių dailininke ir ji, prigulusi šalia mano krėslo, atsivertė "Kelias atgal"  ir pradėjo pasakoti apie nuostabias jo knygas.  Tuo metu dar nesirgau ūmia knygų liga ir nesupratau, ko čia visi su tuo Remarku "suskydo". Tuomet pažadėjau sau, kad perskaitysiu ir aš nors vieną jo knygą, pažiūrėsiu, kur jo tas "gerumas". Pažintį pradėjau nuo tikriausiai garsiausios ir labiausiai skaitomos knygos "Vakarų fronte nieko naujo". Pamenu perskaičiau per porą vakarų, likau tokia sužavėta, kad nutariau skaityti visas jo knygas.
   Kai eilėje laukia galybė knygų, tai antrą pasimatymą rašytojui paskyriau tik šiemet. Ir likau šiek tiek nuvilta. Keletą kartų jau norėjosi knygą atidėti, kartais jau skaitydavau tik tam, kad neliktų "graužtuko". Kodėl? Nes ši knyga pasirodė per daug melancholiška, per daug rami ir liūdna. Nors kitąvertus, ar Remarkas galėtų rašyti kitaip?
  Pagrindinė knygos tema - lenktyninko Klerfė ir džiova sergančios Lilianos meilės istorija. Skaudi, kantri, pamokanti ir mirtį nešanti istorija. Būtent mirtis kartu su veikėjais keliauja per visą knygą ir kelia gyvenimo vienatvės, prasmės, egzistencijos, meilės klausimus.

"Mes pasmerkti mirčiai. Bet ne tik mes. Ir kiti taip pat! Visi! Visi! Tik mes žinome tai, o kiti dar ne" 
   Užliūliuojanti knyga, kartais raminanti, verčianti plaukti pasroviui kartu su veikėjais. Kur gyvenimas vyksta "ten žemai" arba "ten aukštai", kur kartais geriau slapčia išlenkti stikliuką, nei gulėti lovoje, kaip liepė slaugytoja. Ar leisti pingius gražiausiom retro suknelėm, nei taupyt senatvej. 
   Dar vienas pastebėjimas, jog skaitant kitas knygas, visada matau galvoje vaizdą. Matai veikėjus, vietas, spalvas, kartais net užuodi kvapą. O šioje knygoje, kad ir kaip stengčiaus, vaizduotėje nesugebėjau pamatyt nei vieno veikėjo, jokių detalių, jokio vaizdo. Niekaip negalėjau net suprast, kiek veikėjams buvo metų (kažkodėl man atrodė, kad tai svarbu).
    Perskaičius  knygą, skyriau jai 3 balus, tačiau praėjus kuriam laikui ištaisiau į 4. Už pabaigą, už nuoširdumą ir tikrumą, kad ir kokia melancholiška ji bebūtų. Ir pažado skaityti kitas jo knygas nelaužysiu, lentynoje ilgai jau stovi "Trys draugai".

Jurga Ivanauskaitė "Švelnūs tardymai"

2011 m. sausio 18 d., antradienis


Žanras: interviu
Puslapių skaičius: 298
Knyga nuosava
Perskaityta: 2010 12 14
Leidykla: Tyto Alba
Pažintis: antroji (?) autorės skaityta knyga
Vertinimas: 4/5




    Prieš keletą metų į rankas pakliuvo šios rašytojos knyga "Ragana ir lietus". Neiškenčiau, po 150pls mečiau ir iki šiol negrįžau. Po kurio laiko "prabėgom" perskaičiau "Pakalnučių metai". Supratau, kad pavėlavau, kokiais 7 metais, būtų labai tikusi paauglystėje. Maniau, kad taip ir liksiu, neradusi ryšio su šia rašytoja, bet pernai, ravėdama daržus, perklausiau knygos "Miegančių drugelių tvirtovė" audio versiją. Patiko, tikrai, taip, kad dabar laukiu A. Puipos režisuoto filmo.
  Man visada patiko skaityti interviu su idomiais žmonėmis. Kaip sakoma, man neįdomu su kuo tu miegi, man neįdomu kur tu perki blakstienų tušą ir nenoriu žinoti, ką vakar valgei. Aš tik noriu žinoti, apie ką tu mąstai, su kokia knyga užmiegi, kam meldiesi ir ką sapnuoji. Būtent todėl, knyga "Švelnūs tardymai" atsidūrė mano rankose ir leido "prisiliesti" prie L. Donskio, R. Kazlo, T. Venclovos, S. T. Kondroto bei kitų 18 talentingų, kūrybingų bei nuoširdžių ištardytų žmonių gyvenimo.
  Vieni interviu patiko mažiau, kiti daugiau, bet ir praėjus mėnesiui po knygos skaitymo, negaliu pamiršti kai kurių detalių, perskaitytų citatų, įvykių. Nes tik knygoje sužinojau, kad   R. Kazlui, šių laikų "kaligulai" ,šlovė bei atpažinimas  yra gėdingas dalykas, N. Oželytę buvo įsimylėjęs V. Vysockis, I. Keidošiūtė su S. T. Kondrotu studijavo Z. Froido raštus.  A. Byla (B. Sruogos anūkė) ilgą laiką dirbo vyrų kalėjime, su vienu iš kalinių, sergančių AIDS, apkeliavo Europą ir turėjo merginų regio grupę "Steppin' Razor"? Būtent ji išvertė "Dievų mišką" į anglų kalbą ir  išleido Amerikoje? Beje, kažkada teko susipažinti su vienu kompozitoriumi, kuris yra jos giminaitis. Iš jo lūpų išgirdau, kad Amerikoje net  6 leidyklos atsisakė leisti šią knygą, motyvuodamos tuo, kad knyga per žiauri ir atskleidžianti per daug tiesos.
  Ar žinojot, kad L. Donskis svajojo būti futbolo komentatorium, B. Grebenščikovas mano, jog "realigijos egzistuoja tiems žmonėms, kurie nemoka mylėti", o E. Gabrėnaitė  mėgsta vienatvę ir atsiskyrėlišką gyvenimą?
  Tiek ir dar daugiau atskleistų paslapčių rasite šioje knygoje. Ir bus tik vienas BET, klausimas, kuris buvo užduotas kone visiems pašnekovams, klausimas, kuris vertė jaustis nejaukiai . Rodės, kad autorei tas klausimas reiškia daug daugiau, nei žmogaus atsakymas. "Ar bijai mirties?".....


J. Ivanauskaitės skverelis Vilniuje, Aguonų g.
 

Gaminame knygas toliau...

2011 m. sausio 12 d., trečiadienis

  Atradau dar vieną savo pomėgį - mini knygų gaminimą. Jau rodžiau anksčiau savo gamintas knygas. Šiandien pasirodysiu su naujais auskarais, pakabukais ant kaklo ir raktų. Pusės iš jų nebeturiu, kaip toj patarlėj "batsiuvys be batų", vos tik prigaminu, tenka atsisveikinti.Šiek tiek patobulėjau, pradėjau gaminti tokias knygas, į kurias galima rašyti. O galvoje jau sukasi kitų knygų planai.

Auskarai





Pakabukai


 






Plunksnos, knygos ar skirtukai?

2011 m. sausio 10 d., pirmadienis

  Turiu knygynę draugę, kuri labai mėgsta plunksnas. Renka viską, kas su jomis susiję. Paskutiniu metu jai į rankas vis pakliūna knygos, ant kurių viršelių pavaizduotos plunksnos. Taip, po truputėlį, jai gimė idėja kolekcionuoti tokias knygas. Tiksliau bandau ją įkalbėt tai daryt, nes ji pastebėjo, jog "plunksninių knygų" turiniai dažniausiai būna neįdomūs.



   O aš irgi esu tokia, jeigu kažkas turi, tai ir aš užsimanau :) Reikia jau ir man kolekcionuoti ką nors (lyg ir skirtukų neužtektų). Reikia dar vienos priežasties pinigų leidimui (kurių ir taip nėra). Bandžiau galvoti, kokių knygų viršelius norėčiau/galėčiau kolekcionuoti? Pirma mintis buvo rinkti knygas. Bet ir taip perpildytos lentynos namie. Ką dar? O gal tas knygas, ant kurių viršelių pavaizduotos knygos? Spėkit, ar yra tokių? Aš radau :)



  O gal geriau tiktų tos, kurių pavadinime yra žodis "knyga"? Tik spėju namie atsirastų nemažai tokių knygų, kurių tikrai neskaityčiau, o gulėtų vien dėl kolekcijos. Tada tektų pirkti tokias knygas kaip "Motinos ir vaiko knyga", "Tėvo knyga", "Tinginės valgių knyga" (šitos gal ir reiktų), "Panelės knyga". Reikėtų pirkti V. Pelevin'o knygą, o aš jo nemėgstu. Nors radau ir neblogų knygų mano tematikai: "Juodoji knyga", "Bloga knyga", "Marijos knyga" ar "Juoko ir užmaršties knyga".

O gal visgi užteks man ir  skirtukų kolekcijos?














CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan