Užeinu kažkada į taip vadinamą "skuduryną". Ir su didele nuostaba bei džiaugsmu, pamatau šitą grožybę. O paskui randu ir dar vieną tokią pačią. Iš karto paėmiau abi, vieną pasilikau sau, kitą padovanojau draugei gimtadienio proga. 

O kitą dieną mama parneša lauktuvių. Vėl mano taip mylimą katiną ant knygų krūvos 

Sofi Oksanen "Valymas"

Žanras: romanas
Puslapių skaičius: 304
Knyga nuosava
Perskaityta: 2010 11 24
Leidykla: Versus Aureus
Pažintis: pirmoji autorės skaityta knyga
Vertinimas: 5/5

                            Ar jūs tikra, drauge Alyde?

    Tikriausiai pirmą kartą man trūksta žodžių norint parašyti atsiliepimą. "Mandrai" parašyti nemoku, o pasakyti apie knygą patiko/nepatiko būtų tolygų jos įžeidimui.
   Tai istorija apie dviejų moterų likimus, kurie taip glaudžiai susipynė, jog nulėmė ir tolimesnių kartų gyvenimus.
  Estija, pokario metas, nepriklausomybė, NKVD, komunizmas. Ir šalia plaukianti istorija apie žmonių pardavinėjimus, prostituciją, žiaurumą, smurtą. Knygoje labai įtaigiai sukurtas stiprios, geros ir tuo pačiu žiaurios, sukeliančios gailestį moters - Alydės portretas. Kurios didžiausia nuodėmė - meilė sesers vyrui. Ar išduotumėt seserį vardan meilės? Ar toji meilė verta tokios aukos?
  Kita auka knygoje - Zara. Deja, ne meilės. Ką išgyvena seksualinę prievartą patyrusi mergina? Kas jos laukia po to? Ar mes turime atlikti bausmę už šeimos narių praeityje padarytas klaidas?
   Visai nesistebiu, kad šis romanas vadinamsas niūriu ir tamsiu. Autorė puikiai aprašė to meto laikotarpį, be jokių pagražinimų ir bandymu pateisinti. Skaičiau ir žavėjausi rašymo stiliumi, sakinių struktūra, sugebėjimu pastebėti kiekvieną detalę. Rodos net nukritęs saulėgrąžos lukštas gryčioje ant žemės, turi gilią prasmę knygoje. Net sunkiai pastebimos musės ant viršelio reikšmė paaiškėja perskaičius knygą.
Skaitant pirmą kartą jutau, kad norisi knygą taupyti. Rodos perskaitai 10psl. ir junti jau gavusi tos dienos gero skaitymo gurgšnio. Bet tuo pačiu ir negali atsitraukti nuo knygos, perskaitai iki skyrelio pabaigos ir galvoji: "Na dar vieną paskaitysiu". Taip nesugebėdama taupyti, vakar vienu prisėdimu ir užbaigiau pusę knygos.
   Spėju daugelį gali išgąsdinti knygos tematika, pokaris, Estija, politika ir pan. Tačiau nemeskit knygos vien dėl to, nes tai tik įtaigiai sukurta aplinka, kuri kaip simbiozė dera su moterų likimais. Mane iš dalies net žavėjo, jog knygos aplinka artima mums, ir Vilnius paminėtas. Kaip toje patarlėje "savi marškiniai, arčiau kūno".

   Kiti neima šios knygos į rankas dėl pavadinimo, mat asocijuojasi su išvalymu, abortu. Man, skaitant knygą, tokios asociacijos visai nekilo. Pati Sofi knygos pavadinimą aiškina taip:

„Žmonės visuomet stengiasi apsivalyti“, – šitaip knygos pavadinimą aiškina knygos „Valymas“ autorė – ekscentriška, suomiškas ir estiškas šaknis turinti Sofi Oksanen.
Valymas – Stalino aukų trėmimas į Sibirą. Išsivalyti pirmiausia siekia prievartą, smurtą ir kaltę patyrę asmenys.

   Kritikai manė, kad šiemet būten ši rašytoja gaus Nobelio premija. Aš nesupykčiau, jeigu ji būtų gavusi, ir net nesistebiu, kodėl knyga išversta į 26 kalbas, bei gavusi daugybę kitų apdovanojimų. 

   Didelis pliusas leidyklai Versus Aureus, jog nepabijojo leisti tokios knygos. Tikrai lauksiu ir kitų vertimų. O viršelio įtaigumas neišpasakytas tiesiog. ČIA galite pamatyti kitomis kalbomis išleistus viršelius. Mano nuomone, lietuviškas geriausias ne tik tarp jų, bet ir apskritai, visų Lietuvoje išleistų knygų. 

  Kalbant apie vertimą, priekaištų neturiu. Tačiau, nedidelis minusas redaktoriams už paliktas spausdinimo klaidas bei vertimų žymėjimą. Tiksliau jo nebuvimą. Perskaitai sakinį estiškai, verti knygos galą, ieškai vertimo - nėra. Kito sakinio jau yra, galiausiai net nebeskaičiau vertimų. Yra įprasta, kad verčiami žodžiai, sakiniai pažymimi žvaigždute kokia ar skaičiumu.

   Tačiau nepaisant visko, rekomenduoju šią knygą visiems, geros literatūros megėjams. Kaip atgaivą, naujo oro gurgšnį, kaip pavyzdį kokia turi būti gera, įtaigi ir paveikianti knyga. Dedu ją į savo "rekomenduoju" bei "mėgstamiausios" lentyną.

"Vaikščiojanti knyga"

   Kartais pyktis išeina į naudą. Radusi internete įvairių knyginių grožybių, užsisakydavau, kad ir man tokius pagamintų. Bet kai padaro nekokybiškai arba užsiprašo milijonų už juos, tai nervai nelaiko :) Taip, vieną dieną, visa pikta, nusprendžiau pasigaminti pati: knyginius auskarus ir pakabukų ant kaklo. 

Pirmas blynas turi būti prisvilęs, čia bandžiau perprasti kaip viskas daroma. Viršelis padarytas iš odos, sugadinant seną diržą, lapai iš egiptietiško papiruso. Pirmieji ir jau į Ameriką iškeliavę auskarai.

Literary Tattoos

  O viskas buvo taip...tattoo norėjau jau seniai, pagalvodavau, pasvajodavau, praeidavo, vėl užeidavo, bet nesiimdavau jokių veiksmų. Kartą su drauge juokais susilažinom, kad per metus abi pasidarysim po tattoo, ji pasidarė, aš ne... laukiau, kol ateis tinkamas laikas, kai tikrai žinosiu, kad jos noriu ir t.t. 

   Vėliau susipažinau su kita knygų drauge, kuri turi jau 4 ir nori dar :) Vėl pradėjau galvoti, kad visai norėčiau ir aš. Kartą klaidžiojant Klaipėdos gatvėmis, atsidūriau šalia (tarkim netyčia) gerai žinomo, profesionalaus ir visų išgirto meisrto tattoo studijos. Galvoju, gi nieko neprarasiu, užeisiu, pakalbėsiu, papasakosiu maždaug, ko noriu, gal ką pasiūlys, papaišys ką nors. Aha, papaišė :) Išėjau iš studijos po 15min, kaip iš būrėjos salono, palikusi užstatą, susitarusi tikslią datą ir neturėdama tikslaus noro. Meistras tik pasakė: "Nori knygos? Bus!". Jaučiausi tikrai kaip užhipnotizuota, dar nesuvokdama ką padariau ir kam "pasirašiau". Grįžusi pradėjau ieškoti minčių. Žinojau tik vieną, kad noriu knyginės tematikos, jokių driežiukų, drugelių, jokių kinietiškų hieroglifų. KNYGOS!

   Kai pradėjau tuom domėtis, pastebėjau, kad ne aš viena tokia ligonė ir ne vienintelė ant savęs "paišaus" knygas, rašytojus, citatas ir visa kita. Kas mane labai nustebino, bet dar labiau nudžiugino. Atradau netgi puslapių, kur visi deda savo literatūrines tattoo, socialinių grupių, netgi knyga išleista vien tik su knyginėm tattoo. 

Stephenie Meyer "Saulėlydis"

Žanras: romanas
Puslapių skaičius: 472
Knyga skolinta
Perskaityta: 2010 11 10
Leidykla: Alma littera
Pažintis: pirmoji ir paskutinė autorės skaityta knyga
Vertinimas: 2/5

   Sakiau, kad niekada neskaitysiu šios masinės psichozės. Kol vieną dieną Knygų žiurkės nemetė man išūkio. Sudarėm sandėrį, jog jeigu perskaitysiu šios knygos 100psl ir tikrai pasakysiu, kad neverta skaityti toliau, tai laimėsiu kitą gerą knygą. Na ką, pamyniau visus savo principus ir nusistatymus, dėl geros knygos galiu padaryti kone bet ką, tad sutikau.

  Dar skaitydama galvojau, jau kaip pilsiu atsiliepime, kad maža nepasirodys. Paskaitydavau dalį ir norėdavos užsirašyti, jog nepamirščiau, visus "neigiamus" dalykus. Tačiau šiąnakt, kai užbaigiau knygą, buvo minčių net nieko nerašyt. Ne dėl to, kad knyga pradėjo patikt. Jau po 35psl. sakiau mesiu ją, nutraukiu lažybas, nes toks savęs kankinimas tikrai nevertas knygos. Perskaičius 100psl. supratau, kad noriu skaityt toliau. Ir dėl to, kad norėjau paskaityt apie vampyrus, kurių pradžioje nebuvo, ir galiausiai buvo gaila, tiek perskaičius, palikti graužtuką.
   Pati autorė knygą įvardina kaip "įtemptą romantinę siaubo komediją". Sutikčiau su vienu žodžiu - komedija, na gal dar šiek tiek romantiška.
  Pirma knygos pusė skaitėsi labai nuobodžiai ir neįdomiai. Niekaip negalėdavau susikaupti ir įdėmiai skaityti. Kai kuriuos puslapius skaitydavau po tris kartus, nes vis nukrypdavo mintys. Tai apie kitas knygas, užsigalvoju, tai ką veiksiu rytoj ir pan. O kartą, net sugebėjau užsižaisti su savo kate, kad tik vėliau pastebėjau, jog laikau rankoje knygą ir skaitau.
  Elementarūs sakiniai, paprasta jų struktūra, aštuntokės lygio rašymo stilius. Jeigu reiktų vienu žodžiu apibūdinti knygą, tai pasakyčiau "primityvi" . Sudėtingiausias žodis knygoje spėju buvo Edvardo pavardė - Kalenas. Aišku nesakau, kad reikia rašyti vien aukštom materijom, nu bet toks jau skurdus žodynas tikrai nustebino mane.
  Labiausiai nepatikęs knygoje veikėjas buvo Bela. Kadangi mačiau filmą, tai skaitant ir iškildavo tos merginos veidas su pavėpusia lūpa. Vietomis ji priminė tas merginas iš holivudinių filmų alia "Mokyklos nevykėlė". Kai atsiranda naujokė, šiek tiek vėpla, ką nors prisidirba, kažkas jos nemėgsta, pereina "kliūčių ruožą" ir kaip prizą gauna šauniausią mokyklos vaikiną. Erzino mane jos seilėjimasis, nelogiški poelgiai, veiksmai.
Neįtikino manęs visai jų meilė, tokia pritempta , netikra, kitaip sakant "iš reikalo". Ypač po prieš tai mano skaitytos "Moters šviesa", tai banaliau nieko dar nesu skaičiusi. Apskritai knygoje gana daug stereotipinių klišių. Kad ir jų hormoniškai paaugliška meilė, kuri turi ištverti visus sunkumus. Kas be ko bandoma pažymėti ją tragizmo antspaudu. Iš serijos "aš tave labai myliu, bet negaliu, o noriu, bet sunku valdyt instinktus" (suprask, galiu per daug įsismaginti lovoje ir įkasti tau). Taip, taip čia jums ne pažastis su plunksnom kutent, daug rimčiau.
  Silpniausia pasirodė pirma knygos pusė, dar jeigu ir antra tokia būtų buvusi, tai atsiliepimas skambėtų ne taip. Visiškas skaitalas, nieko ypatingo joje neradau. Galbūt dėl to, kad nemėgstu vampyrų, ir tos vietos su jais man buvo tik juokingos. Ypač scena mokyklos valgykloje, kai Bela, tradicinė amerikietė, valgo picą, kažkur Coca Cola paminėta ir klausia Edvardo: „O ką tu labiausiai mėgsti valgyt?“. „Aš tai pumas“ – atsako jis. Galvojau išvirsiu iš lovos nuo juoko.
  Jeigu šios knygos nebūtų perskaičiusi pusė Lietuvos, ir klaustų manęs rekomendacijų. Tai siūlyčiau ją perskaitysi paaugliams iki 15 metų, tiems, kam dar aktuali „mokyklinė meilė“ ir tais atvejais, kai „labai, labai pavargau darbe“ ir nenoriu nieko mąstyt tik kažko lengvo ir elementaraus. Kitais atvejais, negaiškite laiko. Skiriu šiai knygai 2, vieną už tai, kad perskaičiau, kitą, kad sugebėjo mane prajuokinti. Ypač Belos tėvas, kai maišydavo Edvardo vardą: „Kas toks? Edvinas?“ Beje, matėt šios knygos ir filmų parodiją "Vampires suck"?  Pažiūrėkit, labai taikli parodija .

  Taigi, lažybas, kaip bebūtų gaila, pralaimėjau. Nors sugaišto laiko taip pat :)

Kviečiu arbatos!

   Ką daugiau galima veikti sekmadienio vakarą, nei gerti skanią arbatą ir skaityti knygą. Šiandien turėjau literatūrinę popietę "Arbatėlė su rašytoju". Todėl kviečiu visus į svečius. Jums kokios arbatos?

Prietaringos "Miško uogos" su Jane Austen?
 

Tiek nedaug tereikia

   Kai aprašiau savo susirašinėjimo laikus, sulaukiau labai daug komentarų, žinučių, pastabų. Ne vienas žmogus parašė, kad perskaitęs postą ėjo ieškoti savo gautų laiškų. Tai labai džiugina ir pamalonina. Bet smagiausia, kad ir aš pati radau susirašinėjimo draugę, po 7-8m vėl susirašinėju tikrais laiškais ir šiandien gavau pirmąjį laišką :) Džiaugiaus kaip mažas vaikas, gavęs saldainį, skaičiau laišką kelis kartus. Tiek nedaug tereikia, kad pasijustum laiminga. Ypač kai laiške randi nuostabų skirtuką, tokio, kokio dar neturėjai ir kokie tau labiausiai patinka. Skirtukas, su žirafa, žalios spalvos. Čia tik aš viena "suskydau"? :)

Romain Gary "Moters šviesa"

Žanras: romanas
Puslapių skaičius: 116
Knyga nuosava
Perskaityta: 2010 11 04
Leidykla: Baltos lankos
Pažintis: trečioji autoriaus skaityta knyga
Vertinimas: 4/5

"Vienas mažiukas kinas, du mažiukai kinai, trys mažiukai kinai..."

   Jeigu pasakyčiau, kad tai knyga apie skyrybas, vyro ir moters meilę, sunkumus ir t.t. Tai nuskambėtų labai banaliai ir neįdomiai. Tai kai kas daugiau. Apie besąlyginę meilę, atsidavimą kitam žmogui, apie santykius ir kančią. Knygoje nėra daug veiksmo, nėra didelių tragedijų, tik sielos, gilios sunkios sielos žaizdos. Apie tai kaip susitinka su brandaus amžiaus žmonės ir tik tam, kad mylėdami vėl išsiskirtų. Knygoje plačiai aprašoma veikėjų patirtos ankstesnės meilės skauduliai, bandymas kurti naujus santykius, kuriuos jie tiesiog pavadino "savitarpio pagalba" vienas kitam.

"Mylėti - nuotykis be žemėlapio ir be kompaso, kur paklaidina tik atsargumas"

   Perskaičius dalį knygos nebeištvėriau, atsikėliau ir pasiėmiau pieštuką, nes tiek daug gražių citatų knygoje dar nebuvau radusi. Nors imk ir braukyk kas antrą eilutę. Knygoje puikiai išlaikytas Gary rašymo stilius, sakiniai, jų struktūra skamba kaip poezija tiesiog. Kai kurios vietos kaip per miglą rodės ar priminė žiemos vakarą, kai stebi pro langą krentančias snaiges. Užliūliuoja... Labai daug gražių citatų apie meilę, santykius, poros ryšį. Vienoje vietoje radau tokius artimus sau žodžius, kad rodos išsiplėšk tą lapą ir pasikabink virš lovos

"Mylėti - vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistais. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka tau..."

   Ši knyga man kaip gerai subrandintas senas vynas. Toks išlaikytas ir stiprus. Stiprus viskuom: skoniu, spalva ir trenksmu į galvą, kai apsvaigsti. Ši knyga tikra "Odė moteriai" su visa iš jos sklindančia šviesa. Negaliu nepacituoti vietos, kurią skaitydama juokiausi balsu. Viena kaip citata ji yra nuoga, "tarp eilučių" bandyta pasakyti, kad vienas žmogus negali nieko padaryti:

"Kai amerikiečių astronautai išsilaipino Menulyje, ten jie rado kinus. Pasipiktinę, juk kiekienas žino, kad kinai neturi tam būtinų technologinių priemonių, amerikiečiai pareikalauja jų pasiaiškinti. Kaip jūs čia atsidūrėte, kaip atsikapstėte iki Mėnulio prieš visus gamtos dėsnius? Tuomet vienas mažiukas kinas, dėdamas vieną kumštį ant kito ir taip vaizduodamas kopėčias, plačiai šypsodamasis paaiškino: "Vienas mažiukas kinas, du mažiukai kinai, trys mažiukai kinai..""

   Jeigu reiktų lyginti visas tris mano skaitytas R. Gary knygas, tai šią siūlyčiau visoms gerbėjoms. Pažinčiai geriau rekomenduočiau pradėti nuo "Aušros pažadas". Ilgai galvojau kiek skirti šiai knygai, dvejojau tarp 4 ir 5, bet galiausiai duodu stiprų 4. Pažiūrėjau, kad ir kitas jo dvi knygas taip pat įvertinau. Nežinau, man jo knygų supratimas, "suvirškinimas" ateina po kiek laiko. Gal todėl ir patinka jis. Būtinai skaitysiu likusias jo knygas. 

10 dovanų idėjų knygų mylėtojams

   Artėja kalėdos, su jomis ir galvos skausmas, ką dovanoti. Kaip pasveikinti visus draugus ir išleisti kuo mažiau pinigų. Šiemet pirmą kartą, savo "knygų klube" nusprendėm keistis knyginėmis dovanomis. Todėl kilo mintis, susirašyti viską, ką būtų galima dovanoti žmogui, kuris mėgsta skaityti:

1. Knygų skirtukas

Pati paprasčiausia ir lengviausiai įgyvendinama idėja. Nors ne visi kolekcionuoja skirtukus kaip aš, bet tokia dovana tiks visiems, ypač jeigu pastebit, kad žmogus linkęs lankstyti skaitomos knygos kampus :) Pasirinkimas labai platus, kiekvienas gali rasti savo skonio,  nuo dekupažo technika padarytų, nertų ar metalinių skirtukų.