Užuoskime knygą

2010 m. rugsėjo 29 d., trečiadienis

Kai pradedama diskutuoti, kas geriau, reali knyga ar e-knyga, vienas tikros knygos pliusas - būna jos kvapas. Ne kartą teko girdėti "Juk taip gera užuosti dar spaustuvės dažus, pageltusių lapų kvapą". O ką užuosi skaitydamas per skaityklę? Arba knygrodę (vakar sužinojau, kad ir taip galima vadinti)? Dabar tai jau nebebus priežastis atsisakyti skaityti e-knygos, bent jau kvapo argumentą teks atmesti :) Ne, ne tikrai neliepsiu naudoti savo brangių Chanel ar  Hugo Boss kvepalų :) Kadangi atsirado toks dalykas kaip "New book smell".

Kaip kalbėti apie knygas, kurių.....

Tiek daug knygų ir tiek mažai laiko. Tikriausiai ne akrtą teko girdėti šią frazę. Bent jau aš dažnai apie tai pagalvoju, kai pažiūriu į savo lentynas ir bandau skaičuoti, kiek dar daug jų neperskaičiau. O dar blogiau, kai skaitai diskusijas apie knygą, o tu net nežinai, apie ką ji. Geriausiu atveju bent esi girdėjusi arba žinai, kad jos skaitymas laukia ilgoje, ilgoje "Noriu perskaityti" sąraše. Bet netgi čia galima užskabinti už šiaudo galo (kaip skęstantis). Kaip visada, tik anglų kalba, bet galbūt kadanors bus išverta ir lietuviškai. "How to talk about book You haven't read" arba "Kaip kalbėti apie knygas, kurių dar neskaitei" :)

Book club

Fantastika tiesiog, kaip norėčiau, kad tokie knygų klubai vyktų ir Lietuvoje. Kuomet žmonių grupelė perskaito knygą ir paskui susirenka jaukioje kavinukėje, prie šiltos arbatos puodelio diskutuoja apie ją. Juk bendra knyga dar labiau suartina žmonės. Pažiūrėkit video, jame knygų klubas diskutuoja apie Endrius knygą "Palėpės gėlės" . Pati dar jos neskaičiusi, bet laukia savo eilės, prisiklausius vien gerų atsiliepimų


Svarbiausia, kad knygų klubai nebūtų tokie :)

Jeigu....

Jeigu Wikipedia būtų knyga, ji atrodytų taip :)


I write like

2010 m. rugsėjo 28 d., antradienis

Manai, kad gali rašyti kaip Kafka ar Hemingwėjus? dabar gali tai įrodyti :) Šiame puslapyje įkelk jau parašytą savo kūrybą, o jeigu nieko neturi, tuomet sukurk. Viskas žinoma anglų kalba. Man užteko trijų paprastų sakinių apie meilę knygoms, kad rašyčiau kaip Ch. Palahniuk :)


I write like
Chuck Palahniuk
I Write Like by Mémoires, Mac journal software. Analyze your writing!


Taigi, Jūs rašote kaip..... sužinosite čia

111 puslapių

   Viena iš priežasčių, kodėl tiek ilgai neėmiau šios knygos į rankas, buvo jos storis. Jau taip mane gąsdino, taip vaikščiojau ratais aplink ją. Tačiau po "Džeinės" sakiau, kad visos knygos man įveikiamos, tad pribrendo laikas ir šiai "storulei". Atsiverčiu knygą ir ką gi pamatau? Kad mūsų leidyklos visiškai netaupo popieriaus. Visi tik ir skundžiasi, kad knygos brangsta, išleisti tiražai neatsiperka. Bet ar būtina tada palikinėti tokius tarpus? Taip "ištempti" tekstą, kad knyga taptų plyta? Senajame knygos leidime yra 336psl, naujasis išsiplėtė iki 447 psl. paskaičiuokim broliai kurmiai - lygiai 111 puslapių :)
Na ir kam palikinėti tiek laisvos vietos apačioj? Popieriaus negaila? Gamtos nebesaugom? Pretekstas aukštai knygos kainai?

Kas sakė, kad bibliotekoje liūdna?

2010 m. rugsėjo 27 d., pirmadienis

   Kai pirmą kartą pamačiau tokius vaizdus bibliotekose, tai negalėjau patikėti. Ar mūsų bibliotekininkės tokios drąsios? Turi tokį gerą jumoro jausmą? TAIP, tik gaila, kad ne mūsų lietuvių bibliotekose tai vyksta. Ir kodėl tokie šokiai-pokiai negali būti dar viena priemonė pakviesti kuo daugiau žmonių į bibliotekas? Pažiūrėkit patys ir įvertinkit :)


   O šis galėtų pralenkti ir patį originalą. "You can use my database..." :) Ech, kaip norėčiau kada pamatyt I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojas taip linguojant ir šokant tarp lentynų. Reikės pasiūlyt, kai kitą kartą apsilankysiu ten :)

Malgorzata Saramanowicz "Sesė"


Žanras: romanas
Puslapių skaičius: 135
Knyga nuosava
Perskaityta: 2010 09 27
Leidykla: Alma Littera
Pažintis: pirmoji autorės skaityta knyga
Vertinimas: 3/5

"Jei Edgaras Allanas Poe būtų turėjęs dukterį, jei ta dukteris būtų turėjusi dukterį, o tos dukters dukra - dukterį, būtų nesunku suprasti, iš kur Małgorzata Saramonowicz atsirado".

Prieš pradedant skaityti, prisiklausiau įvairiausių atsiliepimų apie šią knygą: šlykšti, baisi, sukrečianti, bjauri ir t.t. Jeigu man reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai tiktų - slogi. Knygoje visa istorija pasakojama trijų veikėjų balsais: žmonos, kuri miega Letargo miegu, jos vyro, kuris bando išsiaiškinti, kodėl ji užmigo ir tų mistinių vabalų - tarakonų. Beje, žmona yra nėščia. Labiausiai patiko vyro istorija ir kaip jis aiškinosi tas priežastis, tikras detektyvas. O moters kalbos gryna sapalionė, kažkokios haliucinacijos, tarakonai irgi pasąmonėms srautais kalba. Perskaičius supratau, kad išmetus iš knygos moters žodžius arba net jų neskaičius, knygos esmė nepasikeistų ir eitų suprasti visą siužetą. Kas patiko? Kad buvo minimi rašytojai: Kafka, Šulcas, Cortazar'as. Ne tik paminėti, bet ir panagrinėti jų darbai, nes letarginė moteris gi buvo literatė.
Nebuvo man baisi ta knyga, nebuvo tų tarakonų tiek, kad reikėtų aikčioti ar šlykštėtis. Knygoje nemažai psichoanalizės, biblijinių motyvų, šiek tiek net mitologijos, todėl ir visus tuos tarakonus reikėtų nagrinėti gilesniais mitologiniais klodais.
Trūksta net žodžių aprašant šią knygą. Tikėjausi daugiau, tikėjausi baisiau, gavau kažkokį sunkumą ir slogumą viduje. Antrą kartą neskaitysiu, bet negaliu parduoti, nes ji iš serijos "XX a. aukso fondas", kurią kaupiu.

Charlotte Bronte "Džeinė Eir"


Žanras: romanas
Puslapių skaičius: 528
Knyga nuosava
Perskaityta: 2010 09 24
Leidykla:  Alma Littera
Pažintis: pirmoji autorės skaityta knyga
Vertinimas: 5/5


   Pagaliau aš įveikiau šią knygą :) Dabar toks jausmas, kad galiu perskaityti bet ką. Perskaičius trečdalį, užtrigau geroms dviems savaitėms, spėjau net 5 knygas perskaityti per tą laiką. Tiesiog niekaip negalėjau grįžti, netgi prisiversti vėl ją skaityti. Tačiau kitos knyginės draugės vis graužė mane dėl to, tad nutariau imti "knygą už ragų" ir per du vakarus įveikiau paskutinius 300psl. Ir nesigailiu, tikrai pradžia šiek tiek lėta, šiek tiek nuobodi, bet į antrą pusę knyga apsivertė, skaičiau su malonumu, net ir sirgdama, ir skaudančia galva, bet nenorėdavau atsitraukti.
   Apie knygą, siužeto manau nereikia pasakoti, man tik labai labai priminė "Čiauškutė", jau skaičiau ir žinojau, kaip bus, įsimylės, pabėgs, dirbs mokytoja, grįš, susituoks ir t.t. Bet vistiek tai nesumažino knygos gerumo ir netgi manau, kad Džeinė patiko labiau nei Čiauškutė. Džeinė galbūt mažiau lakstė iš vienos vietos į kitą nei ji ir jos paslaptys buvo daug įdomesnės.
   Iš vienos pusės, mane erzina to laikmečio manieros, kalba, vyro ir moters bendravimas, bet iš kitos pusės ir žavi, vis dar nesu atsakiusi į klausimą, kiek man tai patinka. Nes pats knygos rašymo stilius labai patiko, skaitydama taip ir mačiau: 19 amžių, sukneles, arbatą porcelianiniuose puodeliuose.
Kartais dialogai pasirodė per daug ištęsti, kartais erzino tas Ročesteris savo nesąmonėm. Bet jau pabaiga, o jau atsidavimas, o jau meilė kokia :) Nesitikėjau visiškai tokio finalo, pribloškė ir nepatikėsit, bet nenorėjau, kad pasibaigtų knyga. Paskutinius tris puslapius skaičiau po lėto, nes buvo gaila, kad baigias. Dedu knygą į mėgstamiausias, rekomenduotinas ir kaip Smoriginas pasakytų 10 balų :) Perskaitė knygą būtinai atlikite testą  "Ką žinai apie Džeinę"
   O po to, pasidarykite arbatos porcelianiniame puodelyje, įsitaisykite patogiai ant sofkutės ir pažiūrėkite serialą apie angliškąją Čiauškutę  :)

Mano TOP 5

2010 m. rugsėjo 21 d., antradienis












PAČIOS PAČIAUSIOS

1. G. Orwell "1984"
2. H. Hesse "Sidharta"
3. J. Saramago "Aklumas"
4. H. Lee "Nežudyk strazdo giesmininko"
5. H. B. Stowe "Dėdės Tomo trobelė"

LAIKO GAIŠIMAS
1. C. M. Dominguez "Popierinis namas"
2. V. Pelevin "Generation P"
3. A. Nothomb "Baimė ir drebėjimas"
4. P. Coelho "Alchemikas"
5. R. Bach "Iliuzijos"

Hermann Hesse "Po ratu"



Žanras: romanas
Puslapių skaičius: 159
Knyga nuosava
Perskaityta: 2010 09 21
Leidykla: Alma Littera
Pažintis: ketvirtoji autoriaus skaityta knyga
Vertinimas: 5/5



    Patinka man tokios knygos, kurios taip pritraukia, kad perskaitai vienu prisėdimu. Pradėjau vakar prieš miegą, o ryte užbaigiau paskutinius puslapius. Trumpai apie knyga, tai istorija apie labai gerą, protingą berniuką Hansą, iš kurio visi tikėjosi labai daug, skatino mokytis (net per atostogas). Žinoma nesunkiai išlaikęs egzaminus, įstoja į seminariją, susipažįsta su "blogiečiu", išmetamas iš seminarijos ir su pakrikusiais nervais turintis grįžti namo, pas tėtį. Ateities nebėra, visos sudėtos viltys ir lūkesčiai dingo. Į ką anksčiau žiūrėjo paniekinamai, dabar turėjo tapti jo profesija - mechanikas. Žinoma neapsieita ir be meilės, kuri buvo trumpa ir nelaiminga. Aš tik džiaugiausi, kad šioje knygoje mergina nebuvo Čiauškutės ar Džeinės stiliaus, nuleistom akim žemyn, kukli ir tyli. Netgi priešingai, pati parodė iniciatyvą, ką reikia daryti.
Skaitydama jutau, kad tai tik antroji autoriaus knyga. Kadangi prieš tai teko susipažinti su kitomis jo knygomis, tai literatūrine verte, ši buvo silpnesnė. Bet smagu žinoti tai, kad su kiekviena knyga Hesse tik tobulėjo.
Kas erzino mane? Veikėjų vardai ir pavardės. Taip, taip pas mane yra vizualinė atmintis, man sunku įsiminti vardus, bet galėčiau lengvai atsakyti, kas yra nutapyta "Monos Lizos" fone. O čia gali ir liežuvį "nusilaužti" skaitydama Heilneris, Gybenratas (vienu metu vadinau ji tiesiog Ratu), Finkenbeinas ir kt.
Beje, skaitydama knygą visada bandau suprasti, kodėl būtent toks knygos pavadinimas, kas už jo slypi ir pan. Tačiau perskaičius šią knygą, visgi neįminiau šios mįslės. Galbūt reiktų pažiūrėti į viską per simbolių kalbą?
Kone iki pat pabaigos maniau, kad skirsiu knygai 4 balus. Siužetas pasirodė man per daug glaustas, buvo galima išspausti daugiau. Bent jau Irvingas tikrai būtų parašęs antrą "Kol tave rasiu". Tačiau paskutiniai puslapiai, pati pabaiga taip sužavėjo, taip nustebino, kad skiriu visus 5 balus ir šaukiu visiems, kad labai patiko ši knyga ir rekomenduoju visiems Hessės gerbėjams bei norintiems su juo susipažinti.

Karin Alvtegen "Dingusi"

2010 m. rugsėjo 20 d., pirmadienis



Žanras: trileris
Puslapių skaičius: 255
Knyga nuosava
Perskaityta: 2010 09 19
Leidykla: Baltos lankos
Pažintis: antroji autorės skaityta knyga
Vertinimas: 4/5



   Kaip ir priklauso, savaitgalio detektyvas perskaitytas per savaitgalį. Džiaugiuosi, kad bent jau išmokau autorės pavardę parašyti be klaidų. Iš pradžių šiek išsigandau perskaičius, kad tai trileris, nes niekad nebuvau didelė jų gerbėja, kaip ir detektyvų. Tačiau paskutiniu metu kitos knygės baigia mane "perlaužti", už ką esu net dėkinga, nes perskaičiau tikrai gerų detektyvų. Knyga man visai nepriminė gerai susukto trilerio, jau "Kaulų sodas" pasirodė daug "triliškesnis" nei ši knyga. Galbūt todėl, kad Alvtegen daugiau dėmesio skiria ne žudynėms, kraujo upėms ar kitoms šlykštynėms, bet psichologiniams veikėjų portretams. Kaip žmonės gadina pinigai? Ar įmanoma daugybę metų slėptis be tapatybės? Kiek verta yra draugystė ir pasitikėjimas? Skaitydama vis bandžiau atspėti žudiką, kokį vaidmenį iš tikro vaidina Patrikas. Jeigu būčiau atspėjusi, tai būtų buvusi antra ir paskutinė pažintis su šią rašytoja. Jau pirmoje jos knygoje "Kaltė" nesunkiai atspėjau "blogiečius", todėl po antro teisingo karto tikrai būčiau nusivylusi.
Apibendrinus, galėčiau pasakyti taip, kad "Kaltė" man patiko ir intrigavo labiau nei ši knyga, tačiau ir neatmušė noro perskaityti kitas jos knygas. Autorės gerbėjams rekomendacijų manau nereikia, o tiems, kurie dar yra Alvtegen virgin, tai siūlyčiau pažintį pradėti nuo kitos knygos.
Anotacija knygos nugarėleje skelbia, kad pagal šią knygą sukurtas ir filmas. Įdomumo dėlei teks pažiūrėt.
CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan