Paul Kalanithi "Įkvėpti tylą"

2018 m. sausio 4 d., ketvirtadienis




"Išverskite mamai, kad jai liko gyventi apie du mėnesius. Jeigu Jums per sunku, mes pakviesim vertėją"

   Tikrai kiekvienas esame uždavę sau (ar kitiems) klausimą: ką darytumėte, jeigu žinotumėt, kad Jums liko gyventi tiek ir tiek laiko? Keliautumėt, leistumėt pinigus, būtumėt su artimaisiais? Tačiau šis klausimas, daliai žmonių, yra skaudi realybė. Citata, atsiliepimo pradžioje, neišgalvota, o pasakyta man.
    Paul Kalanithi - žymus neurochirurgas, talentingas, protingas žmogus, kurio karjeros aukštumos tik prasideda. Tačiau būdamas tik 36-erių išgirsta negailestingą diagnozę - 4 stadijos plaučių vėžys. Vienas tyrimas ir tu jau ne gydytojas, o pacientas. Visą gyvenimą skaitęs knygas, žadėjęs draugams parašyti savo, Paul'as suvokia, ką reiškia tokia liga ir knygos rašymo atidėlioti nebegali.
    Autobiografinėje knygoje "Įkvėpti tylą" - autorius dalinasi savo santykiu su liga, ryžtą dirbti toliau, meilę gyvenimui. Apie sunkumus santuokoje, susitaikymą su mirtimi ir gyvenimo prasmę. Jau knygos nugarėlėje galime perskaityti, kad ji nebuvo baigta. Paul'as miršta, o paskutinę dalį užbaigia žmona. Kai iš gyvenimo išeina tokie žmonės, pirmi jausmai - gailestis ir pyktis. Tokio talento ir proto neurochirurgai gimsta ne kasdien. Kiek dar kitų gyvybių jis būtų galėjęs išgelbėti! Kiek dar daug sudėtingų operacijų atlikti kitiems!
    Emociškai man tai buvo viena sunkiausių skaitytų knygų. Skaičiau ją ilgai, labai ilgai, gal mėnesį. Ne dėl to, kad prasta. Tiesiog reikėdavo pasiruošimo jai. Nes žinojau, kad pradėjusi skaityti, apsiverksiu kiekviename puslapyje tris kartus.
    Prisipažinsiu, man žmonos pasakojimo dalis patiko labiau. Gal, kad esu buvusi jos situacijoje, žinau, ką ji jautė ir kaip išgyveno. Viskas, kas aprašoma knygoje, būtent taip ir vyksta. Tas paskutinis artimųjų atsisveikinimas, paskutinis ligonio oro iškvėpimas, paskutinis atsisveikinimo bučinys. Ir dabar rašydama verkiu.
    Kai perskaičiau knygą, sakiau, kad bus sunku ją kam rekomenduoti. Kiekvienas turime savo rūpesčių, o dar skaityti apie tokias ligas knygose, tikrai ne visada norisi. Bet kai praėjo kiek laiko, viskas susigulėjo, sakau, kad skaitykit. Ypač rekomenduoju tiems, kurie yra išgyvenę panašią situaciją. Kartais nenorime ar neturime kam pasipasakoti, išsikalbėti. Laikome viską viduje. Knygos skaitymas gali būti kaip biblioterapija. Apmąstyti viską, išsikalbėti su savimi, galiausiai išsiverkti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan