Robertas Šarknickas "Šarkos sielos šauksmas"

2017 m. lapkričio 21 d., antradienis



   Knygos autorių pirmą kartą pamačiau TV ekranuose. Ir būna tokių žmonių, kurių realiai tu nepažįsti, bet jauti jų skleidžiamą šilumą. “Nu toks gerietis” - sakom kokiai draugei. Toks man atrodo ir Robertas Šarknickas. Žmogus, su kuriuo galėtum sėdėt prie kavos puodelio ir kalbėtis visą dieną. Ir kalbėtis nebūtinai tik apie gražius dalykus.
   “Šarkos sielos šauksmas” - aš nežinau, ar gali būti tinkamesnis pavadinimas šiai knygai. Kai skaitydama jauti kiekvieną to vaiko nuoskaudą, nubrauki kartu ašarą, kai tiesiog girdi tą tylų sielos šauksmą!
    Tai nėra romanas ar išgalvotos istorijos. Visa tai realybė ir vyko šalia mūsų. Gūdūs sovietiniai laikai, kuomet vaikų namuose dirbo kas norėjo ir kalbų apie pašaukimą darbui ar meilę vaikams net nebuvo. Apie berniuką, mėtomą tarp valdiškų įstaigų ir globėjų. Apie nuolatinį savęs kaltinimą, suaugusių smurtą, artimųjų ir meilės troškimą.
    Emociškai labai sunki knyga. Sunku skaityti apie vaiko norą prisišlapinti į lovą, kad niekas nemuštų (!?!) ar gulėjimą leisgyviui po mokytojo smurto. Bet verta. Tam, kad suprastumėm, kiek daug turime ir dar kartą apkabintume savo artimuosius.
    Kitas, man labai patikęs, dalykas knygoje - atleidimas. Taip, tai sunku. Bet verta dėl savęs. Knygos autorius po daug metų aplankė visas tas vietas, globėjus. Vienus rado gyvus, kitų - kapus. Ir iš to, kaip klostėsi tų negerų žmonių likimai, aš dar kartą supratau, kad lazda turi du galus. Banali tiesa, bet gyvenime už viską tenka susimokėti. Kartais net per skaudžiai.
    Užaugęs autorius tapo teatro ir kino režisieriumi, dviejų dukrų tėčiu, vyru ir seimo nariu. Ir būtent tokie žmonės, perėję tą pragarą, turėtų dirbti su socialiniais projektais. Kaip pats autorius teigia, lankydamas vaikų namus jis neveža jokių dovanų. Jie turi viską. Jis veža jiems apkabinimus ir meilę.
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan