Elizabeth Bard "Pietūs Paryžiuje: meilės istorija su receptais"

2013 m. rugsėjo 24 d., antradienis


Originalus pavadinimas: Lunch in Paris. A love story with recipes
Puslapių skaičius: 312
Leidykla: Alma littera, 2013
Vertė: Violeta Karpavičienė
Knyga skolinta
Perskaityta 2013 07 21
Pažintis: pirmoji autorės skaityta knyga
Vertinimas: 4/5



"Kaip du kūrybingi žmonės gali būti pora? Mes mirsime iš bado"

   Kolegė manęs paprašė rekomenduoti knygą, kuri būtų susijusi su Prancūzija ir maistu. Rekomendavau šią knygą. Ji nusipirko. Perskaičiau aš.   
  Knygos autorė Elizabetė - amerikietė žurnalistė, kurios jaukūs pietūs Paryžiuje apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Sutikusi savo svajonių vyrą, iškeitusi amerikietiškus namus į bohemišką butuką, ji ryžtasi prisijaukinti prancūzišką gyvenimo būdą ir atskleisti virtuvės paslaptis. Juk sakoma, jeigu nusprendei tekėti už prancūzo, turi ištekėti ir už Prancūzijos. 
   Kaip ir kiekvienoje istorijoje, kur susiduria dvi skirtingos kultūros, įvairūs nesusipratimai neišvengiami. Amerikoje vyksta vienaip, prancūzai tai suvokia kitaip. Tad ir Elizabetei teko įveikti įvairiausias kliūtis, siekiant bent truputį pritapti, suvokti prancūzų mąstymą ir Paryžių vadinti savo namais. Pasakodama visus tuos nesusipratimus, ji atskleidžia spalvingąją Paryžiaus pusę: mažus triukšmingus žuvies turgelius, jaukias kavines, nuostabų maistą. 
   "Statistinė, tipinė amerikietė" - taip aš pagalvojau apie autorę, kai perskaičiau knygą. Kartais jos sprendimai ir pasirinkimai mane žavėdavo, tačiau būdavo atvejų, kai aš jos tiesiog nesuprasdavau.  Gal dėl to, kad aš nemėgstu žmonių, kurie mano, kad pasaulis sukasi tik aplink juos ir dėl jų. Tikriausiai visi amerikiečiai jau gimsta su šia idėja. Net tada, kai jai pasipiršo, ji suprato, kad tai jos žmogus, tikrai jį myli ir nori būti kartu. Tačiau neatsakė iš karto taip ir dvejojo. Kodėl? Nes kaip gi aš galiu tekėti už žmogaus, kuris neturi net kostiumo, o jo pajamos vidutinės? (Ji rimtai? Kostiumo? O kojinių pakankamai turi?) Kur jo amerikietiška svajonė užkariauti pasaulį? 
   Ne ką mažiau svarbi knygos dalis yra ir receptai, surašyti kiekvieno skyriaus pabaigoje. Juk būtent maisto dėka, autorė pralaužė visus ledus. Aš skaičiau, žavėjausi, bet tuo pačiu ir stebėjausi. Ar Prancūzijoje tikrai toks maisto kultas? Ar aš viena nesureikšminu, kokį sūrį valgau? Bet, kaip sakoma, mes kiekvienas savaip išprotėjęs. Bent jau sužinojau, kodėl prancūzės nestorėja ir nenorėčiau matyti jų žvilgsnių, kai pasakai taip antram torto gabaliukui. 
   Iš pradžių pateikti receptai man pasirodė labai sudėtingi. Bet tai nieko keisto, kai aš googlinu ir šaltibarščių receptą. Tie, kurie mėgsta sukiotis virtuvėje, tikrai ras įdomių patiekalų. Ir kepsnių, žuvies, sriubų, ir tortų ar sausainių. Pavyzdžiui: "Ilgųjų makaronų pudingas", "Lašiša su pankolių įdaru sluoksniuotoje tešloje", "Bolivinėmis balandomis įdarytas baklažanas" ,"Triušis su sidru ir medumi".  
   Pabaigai norėčiau, kad pasiklausytumėte dainos, kurios klausėsi knygos veikėjai švęsdami gimtadienį. Kai pirmą kartą ją išgirdau, labai juokiausi, bet paskui pastebėjau, kad vis dažniau įsijungiu šią dainą ir ji tikrai pakelia nuotaiką. 

"Trečią nakties vakarėlis dar buvo įkarštyje, ir kažkas įjungęs stereogrotuvą paleido Alexandrie, Alexandra. Ir staiga visi svetainėje pasidavė disko lietaus šokiui; jie judėjo ratu šaukdami ir skanduodami. Aš stovėjau prispausta prie sienos tarsi antropologė, užklupta buivolo aukojimo apeigų. Taip kvailai turėtų atrodyti amerikiečiai dainuodami "Y.M.C.A.""


1 komentaras:

  1. Iš tokių "prancūziškų" knygų man dar patiko "Suvalgykite mane" :)

    AtsakytiPanaikinti

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan