Laima Lavaste "Mes. Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis"


Žanras: eseistika, publicistika
Puslapių skaičius: 172
Leidykla: Tyto alba, 2012
Knyga nuosava
Perskaityta 2013 03 10
Pažintis: antroji autorės skaityta knyga
Vertinimas: 2/5




"Lietuviai nemėgsta šikančių ant galvos, todėl bėga iš daugiabučių ir visą likusį gyvenimą statosi nuosavą namą"

  Kartą knygos autorę prie šaligatvio krašto prispaudė džipas su numeriu "KRUTAS 000". Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl atsirado ši knyga. Apie mus, lietuvius. Apie mūsų pomėgį nukirsti galvas, skandinti lauko tualetuose naujagimius, mušti moteris, vogti, neapkęsti mažumų ir dar galybę blogybių.
  Ir ko čia dabar pykti? Paklausite Jūs. Juk teisybę rašo! Taip, mes žudome senolius dėl 10lt, mes pirmaujame ES savižudybių skaičiumi, geriame daugiau nei rusai, taip mes pasižymime didžiausia netolerancija kitų tautų žmonėms, per "Eurovizijos" konkursą pamatome, jog neturime draugų ir manome, jog gėjus reikia gydyti, nes jie gali būti pedofilai.
   Skaitant šią knygą ir man kilo dvejopi jausmai. Ir supranti, kad visi pateikti faktai nėra autorės fantazija, viskas paremta statistika, ir bambėti pradedi, kad nesame tokie jau blogi. Kiekvienas kaimas turi savo kvailį, o visus tuos kvailius sudėjus į krūvą, gauname puikią medžiagą tokiai knygai. 
   Kas man patiko? Lengvas, šmaikštus žurnalistinis stilius. Pateikta statistika, ištraukos iš K. Donelaičio raštų bei įdomūs faktai apie kuriuos net nežinojau. Ir didelį pliusą skiriu knygos iliustracijoms. Joms buvo panaudotos nuostabios, taiklios ir stebinančios A. Griškevičiaus fotografijos
  O dabar, kas nepatiko. Aš tikrai mėgstu ironiją, juodą humorą. Man patinka, kai žmonės geba pasijuokti patys iš savęs ir savo tautos bruožų. Bet šioje knygoje gal visko buvo per daug? Arba jos negalima skaityti vienu ypu, o kas vakarą po skyrelį? Nes perskaičiusi pasijutau taip, lyg per dieną būčiau peržiūrėjusi mėnesio kriminalines žinias. O per autorės ironiją taip lenda pyktis, pamokantis tonas ir pagieža. Lyg girdėtum jos balsą: "Na dabar aš Jums parodysiu!".  Nepatiko ir violetinis atspalvis tekste. Taip, autorė su šia istorija susijusi ir ne mažai, bet kam dar savo nuomonę bei nuoskaudas reikėjo išlieti ir šioje knygoje?
  Pritrūko man ir gilesnių įžvalgų, sąsajų, koreliacijos tarp tam tikrų faktų bei įvykių. Jeigu autorės, Pabradės autobusų stotelėje, apklausti žmonės, nežinojo, kada įvyko Žalgirio mūšis, tai nereiškia, jog to nežino dauguma lietuvių. Kliuvo ir pasikartojantys motyvai, klaidos. Vienur rašoma, kad per metus nusižudo 50 vaikų, kitur jau - 60. Atrodo, kad su knygos leidimu buvo per daug paskubėta. Reikėjo daugiau laiko skirti redagavimui, faktų tikrinimui, tekstų peržiūrai.
  Juk visada skaudu ir pikta, kai apie mus pasakoma kažkas negražaus. Tokiais atvejais ypač ir padeda ironija. Bet aš daug mieliau knygos įžangoje skaityčiau, kad to partrenkusio džipo vairuotojas išlipo, atsiprašė, pakvietė autorę kavos ir ji pasakė: "Dabar aš parašysiu knygą apie lietuvius. Kad ir mėgstančius mosuoti kirviais bei peiliais, bet vieningus, linksmus ir svetingus". 
 

3 komentarai :

  1. Kadangi pagal stereotipus lietuviai ne tik visaip kaip blogi, bet ir megsta blogai atsiliepti apie savus, tai manau taip bandyta pritraukti skaitytojus.Pamacius sia knyga norėjau perskaityt, bet po šio atsiliepimo noras dingo. Užtenka to negatyvumo ir šiaip.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Skaičiau ir aš tą knygą. Labiausiai tai patiko fotografijos, bet tekstas nuvylė ir net labai.... Antrą kartą tikrai neskaityčiau tokio šlamšto....

    AtsakytiPanaikinti
  3. Čia toks jausmas, kad pati rašytoja įrodė, kad ji - tipinė lietuvė. Nes kitaip tokio tipo knygos ne apibūdinsi, kaip pykčio liejimas. Nesinori skaityti knygų, po kurių jautiesi lyg visą dieną skaitęs naujienų portalus - vien neigiamos emocijos, kurių ir taip jau visur PILNA.

    AtsakytiPanaikinti