Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas"

2013 m. sausio 10 d., ketvirtadienis

Žanras:  romanas
Originalus pavadinimas: The Handmaid's tale
Puslapių skaičius: 336
Leidykla: Baltos lankos, 2012
Vertė: Nijolė Regina Chijenienė
Knyga nuosava
Perskaityta 2013 01 04
Pažintis: pirmoji autorės skaityta knyga
Vertinimas: 5/5



   Tikriausiai daugelis esat patyrę tą jausmą, kuomet skaitai knygą ir nesupranti, patinka ji tau, ar ne. Taip man buvo ir su šia knyga. Ypač pirmieji šimtas puslapių. Jeigu prieš tai nebūčiau skaičiusi kitų atsiliepimų, jeigu nebūčiau žinojusi, apie ką maždaug knyga, tai pradžioje nelabai būčiau supratusi knygos siužeto. Veiksmas rutuliojasi lėtai, jokių hiperbolizuotų jausmų, situacijų. Po truputį, iš lėto, tarsi kopiant į kalną. Bet jau kai užkopė, kai pasileido bėgti nuo to kalno! Ir omeny turiu ne siužetą, o savo emocijas. 
   Aš būtent taip ir suprantu, kad knyga man patinka. Kuomet perskaitai 3 puslapius, o paskui 10min. diskutuoji su savimi. Nesvarbu, kad autobuse, nesvarbu, jog mato kiti, pražiopsai savo stotelę. Arba pradeda skaudėti žandikaulius, nes nuo įtampos knygoje, nepastebi kaip išsprogdinai akis ir per stipriai sukandai dantis. Jeigu knyga iššaukia manyje emocijas, diskusijas, ji negali būti bloga.
  Romanas "Tarnaitės pasakojimas" dažnai lyginamas su G. Orwell "1984". O ir pati autorė neneigia savo simpatijų šiam rašytojui. Tad apie ką ši knyga? Gileado respublikoje, rodos per vieną dieną moterų pasaulis apsiverčia aukštyn. Joms uždraudžiama skaityti, siekti žinių, disponuoti savo pinigais. Įspraudžiamos į vienodas raudonas mantijas. Atsiranda kastos, nauji įstatymai. Bet didžiausia problema - katastrofiškai mažėjantis gimstamumas. Moterys tampa Tarnaitėmis. Privalančios įrodyti savo vertę - pagimdyti vaiką Žmonai. Ir tam turi tris bandymus. 
  Nežinau kaip pati jausčiausi tokioje situacijoje (žodžio baisiai neužtenka), bet knygoje man kliuvo tarnaičių pamąstymai. Jos jaučiasi tik tušti indai, inkubatoriai. Mane stebino tai, kad jos jaudinosi ne dėl to, jog savo vaiką reikės atiduoti kitai moteriai, o guodėsi, kad yra tik vazos, tik priemonė naujai gyvybei išnešioti. Tada man natūraliai kilo klausimas apie surogatines mamas. O jeigu už tai sumokėtų pinigus, ar vis dar jaustumeisi vaza į kurią įmerkė gėles?
  Ar žinot, kas nutinka Tarnaitei, jeigu pagauna skaitant? Nukerta ranką! Bet nebijokit, nukerta tik kai pagauna trečią kartą. Ar norėtumėt gyventi civilizacijoje, kurioje rankų kremas deficitas, o seksualūs apatiniai - juodos rinkos prekė? Veidą teptumėtės sviestu, o mados žurnalas būtų mažytė staigmena, už kurią galima gauti ir mirties bausmę.
  Ir žinot, kas mane labai piktino? Rodos visos šios nesąmoningos taisyklės buvo sugalvotos iš neturėjimo ką veikti. Na kam Jums, moterims, reikia dažytis, eiti po barus, vilioti vyrus? Paskui ištekėti, susilaukti vaikų, išsiskirti, gyventi iš pašalpų. Juk šitiek vargo. Mes Jums palengvinsim šį kelią. Viską uždrausim, o Jūs atlikit savo gyvenimo pareigą - gimdykit! Sau, draugei, kaimynei - visoms po vaiką!  Ir nors vyrai teigia, kad tokia santvarka pagerins gyvenimo kokybę, jie slapčia, klubuose, mėgaujasi visais ankstesniais malonumais. Nes matai, mes juk žmonės, norisi visko. Čia kaip teigti, jog nerūkai, smerkti rūkančius, bet pasislėpus, kampe rūkyti pačiam. Ir tai tik labai švelnus pavyzdys.
  Tai nėra paviršutiniškas romanas. Tai kaip auksinis kiaušinis, kurio grynuolį rasite tik perskėlę lukštą. Jame reikia pasikapstyti, įžvelgti gilesnes mintis, simboliką. Tai, ką iš tikrųjų autorė norėjo pasakyti savo skaitytojams. Man labai patiko pati romano idėja, pagrindinė mintis. Pabaiga sukėlė dviprasmius jausmus. Šiek tie netikėta, sudėliojanti visus taškus ant i, ypač jeigu pradžioje kyla kokie neaiškumai. Bet man norėjosi daugiau! Negalima šitaip žaisti su skaitytoju. Jeigu tai būtų tikra istorija, aš išknaisiočiau visus archyvus, kad tik sužinočiau, kokios buvo paskutinės Tarnaitės gyvenimo dienos. Nepaisant tų pirmų, sunkesnių, puslapių, knygą skaityti verta. Gal net neverta, o būtina. Net jeigu ir nepatiks. Aš džiaugiuosi, kad pirma šiemet perskaityta knyga, keliauja į "mėgstamiausios" lentyną.
  Ėt, kai pagalvoji, kaip gerai, kad mes gyvenam tokiais laisvės laikais. Gal ir nemokantys tą laisvę branginti, bet mes bent jau turime galimybę rinktis. Kad ir galimybę skaityti, nebijant rankų nukirtimo. Nes ant ko paskui tepsi rankų kremą (ne deficitinį)?

6 komentarai:

  1. Kaip čia sugalvojai iš pastraipų pirmų raidžių žodį formuot? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Idėjos man kyla netikėtai :) O šiaip, tai tiesiog knyga tiek paveikė, kad kitaip ir negalėjau :)

      Panaikinti
  2. Kaip tik šiandien turiu gauti šitą knygą, jau nekantrauju. Įdomu būtų paskaityti vyro parašytą versiją "Tarnas". Turbūt taptų skandalu :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Oj, Sandra, neperskaiciau tavo ispudziu, nes labai daug isduodi visko, noriu nieko nezinoti pries skaitydama, o paskui jau perskaitysiu

    AtsakytiPanaikinti
  4. Neblogai apmąstyta knyga. Ir kantrybės turėta. Pareigingas žmogus! O aš įpratusi apsispręsti iš pirmojo lanko (14 psl.) - skaityti ar palikti ramybėje. Vadinasi, šitos knygos daugiau nebūčiau lietusi. O dabar - reikės pagalvoti... :)))

    AtsakytiPanaikinti
  5. Tikrai gera knyga. Siūlau paskaityti kitą šios autorės knygą - "Oriksė ir griežlys". Beje, "Tarnaitės pasakojimas" pirmą kartą išleistas 1985 m., bet dėl knygos aktualumo atrodo, tarsi ji būtų rašyta vakar.
    Nesutinku su recenzentės mintimi, "Rodos visos šios nesąmoningos taisyklės buvo sugalvotos iš neturėjimo ką veikti". Gileado respublikoje viskas gerai apgalvota, taisyklės buvo sugalvotos kaip atsakas į veikėjų pasaulį sukrėtusią krizę (apsigimimai, ypač mažas gimstatumas). Žinoma, jos sugalvotos galingųjų naudai, neva tam, kad "išgelbėtų pasaulį".
    Suprantu, kodėl tarnaitė jaučiasi it vaza ir negalvoja apie būsimą kūdikį - juk jis gimtų iš nemeilės, per prievartą, nuo nemylimo vyro, taip pat didžiulė tikimybė, kad būtų apsigimęs. Dėl surogatinių motinų, tai jos viską daro laisva valia, o ne prievartaujamos, be to, joms nereikia santykiauti.

    AtsakytiPanaikinti

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan