Karin Fossum "Neatsigręžk"

2012 m. spalio 23 d., antradienis

 Žanras: detektyvas
Originalus pavadinimas: Se deg ikke tilbake!
Puslapių skaičius: 296
Leidykla: Metodika, 2011
Vertė: Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė
Knyga nuosava, perskaičius padovanojau
Perskaityta 2012 10 22
Pažintis: pirmoji autorės skaityta knyga
Vertinimas: 3/5



   "Kai žmogus nelaimingas, jis vis dar tikisi, kad reikalai pagerės. Bet kai pasiduoda apima liūdesys"

   Karin Fossum tituluojama Norvegijos detektyvų karaliene, pelniusi keletą literatūrinių apdovanojimų, o knygos išverstos į daugybę kalbų. Aš jau nepamenu, kodėl ši knyga mane sudomino. Bet tikrai ne kičiniu viršeliu ar pernelyg išryškintu užrašu, jog tai būtent Norvegų rašytojos romanas. Lyg tai savaime parodytų knygos gerumą.
  Knyga "Neatsigręžk" tęsia policijos inspektoriaus Konrado Sejerio detektyvinę seriją. Detektyvų skaitytojai jau yra pripratę prie visokiausio pobūdžio, šiurpių, beprasmiškų ar vertų žudynių istorijų. Tačiau pripažinkim, skaityti apie vaikų, jaunų žmonių nužudymus, nėra pats maloniausias jausmas. O ši knyga būtent apie tai. Kaip mažame Norvegijos kalnų miestelyje, kur visi kaimynai pažįsta vieni kitus, randamas jaunos merginos lavonas. Gražiai paguldytas, užklotas striuke nuo šalčio, be jokių smurto žymių. Tad kas taip galėjo pasielgti su šia, visų taip mylima ir vertinama, mergina? Ar tikrai visi kaimynai ramia sąžine gali eiti miegoti?
  Jei atvirai, man norėjosi šią knygą sudirbti. Ne specialiai, o dėl to, kad tiek skaitant, tiek perskaičius knygą, man ji pasirodė gana blanki ir paviršutiniška. Pirmiausiai - knygos veikėjai. Šabloniški, monotoniški, niekuo neįsimenantys. Net pats Sejeris - našlys su šuniu. Ir tiek. Trūko man knygoje ir tos žadėtos mistikos, intrigos. Viskas vystėsi ir plėtojosi lėtai. Nepatiko ir bandymai sukurti intrigą lygioje vietoje. Klausinėja vieną kaimyną, antrą, trečią. Pereina per gatvę - ketvirtą. O intrigos kaip nėra, taip nėra. Apie Anę visi kalba ta patį, lyg susitarę cituotų vienas kitą.
  Skaičiau, nes norėjosi sužinoti pabaigą. Žudiką ir nusikaltimo priežastį. Apskritai, gali perskaityti šios knygos pirmus 20-30psl., kol sužinai apie rastą kūną, tada vidurį praleidi ir atsiverti paskutinius 8-10 psl., kuomet viskas išaiškėja. Patikėkit, nieko ypatingo nepraleisit. O visa intriga ir yra pradžioje bei pabaigoje.
  Tiesa, vienas pliusas, spėju ne tik mane, bet ir kitus knygos skaitytojus, autorė tikrai sugebėjo suklaidinti pasakojimo pradžioje. Man net teko kelis puslapius atversti atgal ir skaityti iš naujo, nes niekaip nesuvedžiau galų. Supranti, kad kažkas čia ne taip, bet dar nesuvoki kas. Kol neperskaitai anotacijos.
  O, bet, tačiau!  Kai pradėjau rašyti knygos atsiliepimą, dar kartą atkreipiau dėmesį į žodį Norvegijos. Pasidomėjau pačia autore, jos kūryba. Ir jau kiek kitaip į viską pažvelgiau. Juk tai Skandinavija, juk tai Norvegija. Jie tiesiog tokie yra. Sejeris - tipiškas norvegų policininkas. Kiek kuklus, kiek senamadiškas bei atsargus. Iš veikėjų ir nereikia tikėtis pietietiško emociškumo. Tuo labiau, kad ir pati autorė sąmoningai siekė atsiriboti nuo stereotipinio kriminalistų personažo: problematiško karštakošio, šiek tiek linkusio į alkoholizmą ir panašiai.
  Nukrypimas nuo klasikinio detektyvo rėmų, spalvų sutirštinimo - taip pat rašytojos kūrybai būdingas bruožas. Tad kokio velnio aš iš knygos tikiuosi tokių dalykų, kurių K. Fossum net specialiai vengia?
  Tačiau prie vertimo vis tiek norėčiau prikibti. Pirmą kartą skaitydama knygą, taip stipriai jutau, jog ji nėra versta iš originalo kalbos. Iš norvegų į anglų, o tada anglų - lietuvių. Neslysta tas tekstas ir viskas.  Akivaizdžiai matosi, jog vertėja nepasidomėjo Norvegijos vietovardžių, gatvių rašyba, tarimu ir jų vertimu. Pavyzdžiui, Granittveien išversta kaip Granitvejenas. Tačiau norvegiškai veien reiškia  kelias ir tariasi vegen, tad turėtų būti Granitvegenas, Kolevegenas ir t.t.
  Keistai skamba ir vaikinas vardu Magnė. Nors originalus vardas yra Magnus, vienas populiariausių vyriškų vardų Norvegijoje.  Tas pats kaip Joną pavadintumėm Jonė.
  Tad kažkam rekomenduoti šios knygos nedrįstu. O apsispręsti Jums gal padės ir knygos video pristatymas. 


3 komentarai:

  1. Aišku, kad Magnė keistai skamba, o kai vertėjai ir Pekiną Beidžingu pavadina...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Paskaičiau įrašą, nes mokausi norvegų kalbą, tad įdomu susipažinti su jų literatūra. Kadangi pati knygos neskaičiau negaliu vertinti viso vertimo. Man irgi iš pradžių keistai pasirodė Magnė, nes mano pačios draugo vardas Magnus ir nesugavočiau jo išversti su -ė. Tačiau jis išaiškino, kad norvegų kalboj yra ir vyriškas vardas Magne, tad galbūt vertėja ir nesuklydo. Reikėtų žiūrėti, kaip ten originale yra. O veien ir vegen abu reiškia kelią ir tariasi skirtingai, bent jau pagal mano žodyną ir kol kas nedideles norvegų kalbos žinias:)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiskui, Tiek Beijing, tiek Pekinas yra vartotini.

    AtsakytiPanaikinti

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan