Erich Maria Remarque "Trys draugai"

2012 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

Žanras: romanas
Originalus pavadinimas: Drei Kameraden
Puslapių skaičius: 503
Leidykla: Tyto Alba, 2008
Vertė: Vytautas Petrauskas
Knyga nuosava
Perskaityta 2012 09 26
Pažintis: trečioji autoriaus skaityta knyga
Vertinimas: 5/5


   "Meilė - nuostabus daiktas. Bet vienam kuriam visada atrodo, kad ji per ilgai užtrunka.<…> Bet juk be meilės žmogus - tai tik atostogaujantis lavonas”

    "Jeigu tau pakeliui sugestų mašina. Jeigu naktį neturėtum kur miegoti. Jeigu atsitiktų kokia bėda. Ar tu turėtum draugų, kurie tau padėtų? Bet kokiu atveju, bet kokiomis sąlygomis. Be išlygų, be atlygių. Aš turiu. O tu?" - klausinėjo kartą manęs draugas. Skaitydama šią knygą, prisiminiau mūsų pokalbį ir dar kartą sau bandžiau atsakyti į šiuos klausimus.
   Tokie draugai buvo ir pagrindiniai knygos "Trys draugai" veikėjai - Robertas, Otas ir Gotfrydas. Trys, po karo, grįžę draugai. Visi skirtingi, bet turintys bendrą praeitį ir patirtį. Karo, kuris sugriovė jų gyvenimo pagrindus, paliko žiaurius prisiminimus ir vienintelis jų gyvenime pastovus dalykas - tvirta draugystė. Tiesa, knyga galėtų vadintis ir "Keturi draugai". Negi galima pamiršti knygos viršelyje pavaizduotos mašinos "Karlo"? Kuris draugams buvo ne mažiau svarbesnis nei jie patys vienas kitam.
   "Nuostabi meilės ir draugystės istorija" - tokiais žodžiais galėčiau apibūdinti šią knygą. Taip, kaip gi be meilės. Juk nebūsim tie atostogaujantys lavonai. Vokietijos širdyje, Berlyne, siaučiant pokario laikotarpiui, nedarbui, suirutei gimsta nuoširdi ir tyra dviejų žmonių meilė. Roberto ir Patricijos, švelniai vadinamos Pat. Šiek tiek keista, kai visus tuos gražius meilės žodžius girdi iš vyriškos pozicijos. Patricija Holman - tikra moteriškumo bei švelnumo įsikūnijimas. Kartu jie patyrė ir gražiausias, ir liūdniausias akimirkas. Pastabesnis skaitytojas jau knygos pradžioje turėtų perskaityti tarp eilučių, kad šioje taurioje istorijoje ne viskas bus gražu. Tos kalbos apie krečiamą šaltį, mieguistumą, kvėpavimą. Visos gražios meilės istorijos baigiasi tragiškai. 
   Jeigu "Triumfo arkoje" veikėjai gėrė kalvadosą, "Juodajame obeliske" vyną, tai šios knygos gėrimas - romas.  Daug romo! Kaip ir pokerio, mašinų ar muštynių. 
   Jei atvirai, prieš pradėdama skaityti knygą, tikėjausi, kad joje bus daugiau karo aprašymų, prisiminimų,PSS, taip būdingo buvusiems kareiviams. Vis to buvo mažiau, tačiau knyga prastesne tikrai netapo. Visa ta melancholiška istorija apie gyvenimo praradimus, laikinumą, džiaugsmus, kad ir trumpalaikius, negali nesižavėti. Rekomenduoju perskaityti visiems E. M. Remarque gerbėjams ir tiems, kurie dar nesimėgavo jo kūryba.
  

4 komentarai:

  1. Super knyga, man irgi be galo patiko. o pabaigoje net ašara išriedėjo

    AtsakytiPanaikinti
  2. man irgi taip patiko kad skaiciau ja dukart. antra karta po 10 metu.... pirma karta pabaigoje verkiau... kita karta pabaigos neskaiciau.. senstu matyt

    AtsakytiPanaikinti
  3. Aš irgi pabaigoje verkiau, taip gaila buvo

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ką tik užverčiau paskutinį šios nuostabios knygos puslapį.....nuostabi knyga...ir aš verkiu:(

    AtsakytiPanaikinti

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan