Julian Barnes "Flobero papūga"

2012 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Žanras: romanas
Originalus pavadinimas: Flaubert's Parrot
Puslapių skaičius: 269
Leidykla: Baltos lankos, 2011
Vertė: Nijolė Chijenienė
Knyga nuosava
Perskaityta 2012 05 17
Pažintis: pirmoji autoriaus skaityta knyga
Vertinimas: 4/5


"Knygos daromos kitaip nei vaikai: jos statomos kaip piramidės. Iš pradžių ilgai ir išsamiai apmąstomas jų planas, paskui vienas ant kito kraunami didžiuliai akmens luitai."

  Julian Barnes -  anglų rašytojas ir didelis frankofilas. 2011 m. jo knyga "The Sense of an Ending" laimėjo "Man Booker prize" premiją. Į trumpąjį Booker'io sąrašą buvo patekusi ir knyga "Flobero papūga". Žinot, kai kurioms knygoms laiko sąvoka tikrai negalioja. Ši knyga parašyta ir išleista 1984 metais, nors skaitant susidaro įspūdis, jog tai šių dienų kūrinys. Šiemet "Flobero papūga" laimėjo geriausios metų verstinės knygos titulą.
  Rašytojai man visada atrodė nemirtingi, šiek tiek sudievinti, išskirtiniai žmonės su savitu mąstymu. Tą nemirtingumą jie išsaugo palikdami savo kūrybos rezultatus ateitiems kartoms. Bet tik jų knygų man neužtenka! Mane domina jų asmeninio gyvenimo peripetijos, įkvėpimo mūzos. Man norisi aplankyti jų muziejus, nusifotografuoti prie varinės skulptūros, paskaityti žmonai ar meilužei rašytus laiškus. Bet ar žmogus, parašęs knygą, turi pats būti kaip atversta knyga? 
  "Mums reikia jo išvaizdos, veido, parašo (...), drabužio skiautelės ir plaukų sruogos. Kas verčia mus įžūliai gvieštis relikvijų? Ar netikime, kad gana autoriaus žodžių? Ar kūrėjo gyvenimo liekanos atskleidžia mums kokią nors dar nežinomą tiesą" - tokie klausimai kyla ir Džefriui Breitveitui. Knygos pasakotojui, į pensiją išėjusiam gydytojui,  G. Flobero gyvenimo ir kūrybos gerbėjui ir gynėjui. 
  Knyga sudaryta iš atskirų skyrių, kuriuose Džefris skaitytojams atskleidžia G. Flobero kūrybos detales, pateikia gyvenimo chronologiją, cituoja rašytojo laiškus, dienoraščio fragmentus ir pateikia net savo nuvalkiotų tiesų žodyną. 
  Didelis dėmesys teikiamas žymiausiai jo knygai "Ponia Bovari" ir jos kritikai. "Leiskite jums pasakyti, kodėl nekenčiu kritikų" -  Džefris, kaip aršiausias liūtas, stoja ginti Flobero. Ir ne dėl to, kad jie yra "nevykę kūrėjai, ir ne todėl, kad jie iš prigimties niurgzliai, pavyduoliai ir tuščiagarbiai (...)". Nekęsti jų galima ir dėl vieno parašyto sakinio: "Kurdamas savo personažus Floberas neaprašinėja jų išorės kaip Balzakas. Tiesą sakant, jų išvaizdai jis skiria ne tiek daug dėmesio, kad vienoje vietoje jo Emos akys rudos (14), kitoje - gilios juodos (15), o dar kitoje - mėlynos (16)"
  Klystate, jeigu manote, jog prieš skaitant šią knygą, Jums būtina perskaityti "Ponia Bovari". Jeigu to ir nepadarėte (kaip aš), tai po šios knygos, Jūs tikrai užsimanysite ją perskaityti (kaip ir aš). 
  Kodėl būtent papūga? G. Floberas kartą iš muziejaus pasiskolino papūgą ir ją aprašė savo knygoje "Naivi širdis". Pavadino ją Lulu. Kruasė muziejus, kuriame buvo eksponuojami Flobero asmeniniai daiktai, nuvyko į Gamtotyros muziejų ir pareiškė, kad nori susigrąžinti Flobero papūgą. Direktorius juos nuvedė į saugyklą, atidarė duris, o ten - penkiasdešimt papūgų. Ką jie darė? "Atsinešė Naivią širdį ir perskaitė Lulu aprašymą", o tada "išsirinko papūgą, kuri buvo panašiausia į Flobero aprašytąją". Tokia pati situacija pasikartojo ir po keturiasdešimties metų, kai muziejų pradėjo kurti Hotel-Dieu. Taip atsirado dvi papūgos. O kuri iš tikrųjų įkvėpė Floberą parašyti savo kūrinį? Kuri papūga yra originalas? Galbūt nei viena?
  "Flobero papūga" - gana netradicinis ir daugiasluoksnis romanas. Atskleidžiantis to meto rašytojų gyvenimą, literatūros kritiką ir kritikus, kūrybos kančias ir jos pasekmes. Prisiminkime, jog už romaną "Ponia Bovari" autorius buvo netgi teisiamas, o knyga kurį laiką - uždrausta. 
  Aš jau seniai skaičiau tokį banguotą romaną. 5 puslapiai neįdomūs, nuo kitų 4 negali atsitraukti. 3 puslapius žiovauji ir nori mesti šalin, 5 vėl taip įtraukia, kad leki internete tikrinti perskaitytus faktus. Man tikrai reikėjo įdėti valios pastangų, kad ją užbaigčiau. Kartais, skaitydama, garsiai net ištardavau: "Ną ką jūs tokio gero šioje knygoje randat?!". Kai šiandien perskaičiau knygų žiurkių atsiliepimą, jog neįveikė šios knygos, man tikrai palengvėjo. Pagalvojau, gal nesu tokia beviltiška skaitytoja, vienintelė kuriai ši knyga nesiskaitė kaip per sviestą. Bet tikrai labai džiaugiuosi, jog ją perskaičiau. Turi ji gerų perliukų, žavios ironijos ir šmaikštumo. Skaitant turėkit pieštuką po ranką, nes pasibrauksit ne vieną citatą. 
  Aš jaučiuosi kaip išgimdžiusi šią knygą ir padariusi žygdarbį Lietuvai. Mano nuomone, ji skirta gana siauram ratui ir patiks tikrai ne kiekvienam skaitytojui. Bet skaityti, o svarbiausia užbaigti, tikrai verta.

3 komentarai:

  1. oi, Sandra! as po tavo komentaro atsisedau ant sofos ir nusprendziau skaityti is naujo. ir pasijauciau tokia nelaiminga... sakes, kazkokia prakeikta knyga, garbes zodis, o dar tokiu graziu virseliu :) Nezinau, ka man su ja daryti. va tureciau keleta laisvu valandu, gal atsisesciau ir perskaityciau, o dabar... aaaaaa!!!!!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Man šita knyga tikrai patiko, bet skaityti buvo labai sunku ir daug kartų galvojau, kad mesiu. Bet nemečiau. Po to dar ir "Ponią Bovari" savišvietai perskaičiau :) Nors šiaip klasikos vengiu labai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Gal ne ta pacia knyga skaiteme:) Suvalgiau knyga per kelias dienas ir ne karto nekilo mintis ja mesti:) Puiki knyga suzavejusi orginalumu ir ivairiapusiskumu:)

    AtsakytiPanaikinti

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan