Sebastian Fitzek "Terapija"

2012 m. balandžio 24 d., antradienis

Žanras: romanas
Originalus pavadinimas: Die therapie
Puslapių skaičius: 280
Leidykla: Alma littera, 2012
Vertė: Alfonsas Tekorius
Perskaityta 2012 04 23
Knyga nuosava, perskaičius pardaviau
Pažintis: pirmoji autoriaus skaityta knyga
Vertinimas: 3/5


   Ar matėte filmą "Nuostabus protas"? Ar skaitėte knygą "Kuždesių sala"? Patiko? Jei į abu šiuos klausimus atsakėte neigiamai, šios knygos galite neskaityti. Jeigu teigiamai - bandykite, bet nepažadu, jog ji bus geresnė.
  Knygos anotacijoje skelbiama, kad romanas išstūmė iš pirmos vietos net "Da Vinčio kodą". Negaliu vertinti, ar tai buvo pelnyta, kadangi D. Brown'o knygos neskaičiau ir nesiruošiu. O šioji, pirmiausiai, mane sudomino pavadinimu bei aprašyme paminėtais žodžiais kaip psichoterapija, haliucinacijos ir seansai. Temomis, kurios mane tikrai domina.
   Dingus dvylikametei Josi, jos tėvas psichoterapeutas Viktoras, praranda gyvenimo prasmę. Užsidaręs atokioje saloje jis rašo interviu. Bet ten jo ramybę sutrukdo Ana, moteris kankinama haliucinacijų. Psichoterapiniai seansai su Ana atveda Viktorą į tiesios kelią aiškinantis dukters dingimo aplinkybes.
S. Fitzek
   Iš pradžių tėvo meilė savo vaikui man atrodė šiek tiek perdėta. Nežinau, aš vaikų neturiu ir nežinau, kaip tokioje situacijoje jaučiasi vyras, bet visa jo kalba, žodžiai man skambėjo tiesiog nenatūraliai. 
   Skaitai ir atrodo jauti visas autoriaus pastangas rašant romaną. Kai vienoje knygoje norima sudėti viską: įtampą, skaitytojų klaidinimą, paslaptis, siaubo elementus. Bet visko tiesiog per daug. Kaip studentų laikais, kai gamini iš visko, ką randi šaldytuve, bet ne visada rezultatas būna valgomas. O jei labai atvirai, tai pritrūko rašytojui tos talento dalelės, kurią turi T. Gerritsen, S. Beckett ar J. Grange.
   Pati romano istorijos idėja yra geniali. Ne naujiena knygų pasaulyje, bet tikrai įdomi. Tačiau rašytojas, turėdamas puikią medžiagą atrodo su ja tiesiog nesusidorojo. Tarp skaitytojų esam juokavę, jog jeigu D. Kedžio ir L. Stankūnaitės dukros istoriją papasakotum J. Picoult, tai ji tikrai parašytų gerą knygą ir be violetinio megztinio ant viršelio.
   Knyga skaitosi lengvai, geri du prisėdimai ir istorija baigta. Stilius šiek tiek primityvokas, bet nežinau, ar tai ne vertimo kaltė. Pastabų turėčiau tik redaktorei, nes buvo ne viena redagavimo klaida.
   Knygos pabaiga nustebino ir mane. Būdavo vietų, kur aš negalėjau atsitraukti, vis knietėjo sužinoti, kas kur kada ir kaip. Gal ir per daug kritiškai atsiliepiau apie knygą, nėra ji labai prasta. Bet ir neverta visų tų liaupsų bei skambių žodžių anotacijoje. Kaip aš dažnai sakau, knyga lengvam vakaro pasiskaitymui, kai norisi kažko greito ir nesudėtingo. 

5 komentarai:

  1. O mane ši knyga šiek tiek nuvylė, nes tikėjausi aštresnio siužeto. Jau knygos viduryje galima suprasti, kad arba pats tėvas žudikas, arba viskas, apie ką pasakoja - haliucinacijos. Ir pabaigos norėjosi tokios "aštresnės" - ne iki galo išbaigtas paskutinis sakinys - man jis bent nepaliko įspūdžio "vau". Knyga skaitosi greitai, bet tikrai nesutikčiau, kad išstūmė D.Browną ir jo Da Vinči kodą, nebent dabar, kai jau tas susidomėjimas atslūgęs, kai nebėra, ką stumti. Skaityti galima, bet, kad labai sužavėtų - ne. Balų skalėje gal 7.:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vaiva, labai gerai paminėjai žodį - aštrumas. Man irgi jo pritrūko knygoje.

      Panaikinti
  2. O man labai patiko. Nieko netruko, nieko ne per daug, super psichotrileris. 10/10

    AtsakytiPanaikinti
  3. Na puikus kūrinys. Ir kalba ten graži. Nesuprantu, kas galėjo užkliūti.

    AtsakytiPanaikinti

CopyRight © | Theme Designed By Hello Manhattan